„Pas mus kainos kaip Vakaruose, o atlyginimai?“ – žinoma, atlyginimai irgi kaip Vakaruose, kur kas kiek uždirba, tas tiek ir turi.
Lietuviai pradėjo kalbėti apie tai, kad kainos Lietuvoje kaip Vakaruose, kai kainos akivaizdžiai dar nebuvo kaip Vakaruose, tik jie taip galvojo, nes nesmarkiai orientavosi, o ir pačiuose Vakaruose nebuvo buvę, o jeigu ir buvo, tai ten šlamštė patį pigiausią fabrikinį pusmaistį.
Dar ir šiandien Michelin pažymėtuose restoranuose kainuos Lietuvoje tikrai nėra tokios, kokios jos yra Michelin pažymėtuose restoranuose kur nors Britanijoje, Švedijoje arba, neduok Dieve, Norvegijoje, kur šaldyta pica iš prekybcentrio laisvai kainuos kaip nekilnojamojo turto paskolos įmoka.
Tačiau matyti restoraną, pilną žmonių, su kainomis, kurios visiškai atitinka Vakarų Europos lūkesčius, man yra miela, todėl, kad yra galimybė, kad tas restoranas gyvens ilgai ir laimingai.
Kalbu apie restoraną Flying Tomato Pizza, kuris prasidėjo nuo vagonėlio (visai kaip mano sugalvoto ožiuko Arūno iš UŽKALNIO žurnalo kebabų biznis), paskui buvo kurį laiką kiemuose prie Maironio gatvės, kur jaučiausi beviltiškai senas, nes publika buvo už mane dvigubai jaunesnė, ir dabar pagaliau mega-turistinėje Pilies gatvėje. Anksčiau tose patalpose buvo morališkai pasenusi šokoladinė, pardavinėjusi neblogą produktą bet tokioje aplinkoje, kuri galėjo patikti nebent tiems sovietinės nostalgijos apimtiems elementams, kurie alpsta prisiminę sovietinį „Palangos“ restoraną arba geležinkeliečių kultūros rūmų neabejotiną žavesį.
Dabar čia viskas kitaip, negu buvo anksčiau – ir labiausiai daro įspūdį žmonių kiekis. Turistinė miesto gatvė. Ir tai dar vienas geras dalykas apie šį restoraną: jis (bent kol kas) daro malonią išimtį iš nuostatos, kad turistinėse erdvėse daugiausiai tarpsta generinės nesuprantamos valgyklos apie nieką, kur maitina kokiais nors etno-cepelinais, šildytais kugeliais arba iš didmenos pašildytais pusfabrikačiais.
Meniu nemažas, bet kadangi neragavau nei sriubos, nei salotų, nei pastos, nei antipasti (noriu paragauti vitello tonnato, veršienos tuno padaže – kas ją gerai pagamina, eina į dangų), nei sekmadienio lasagne, tai nieko nepasakysiu ta tema. Aš esu picų mėgėjas, ir iš manęs matosi.
Pasiėmėm po picą ir desertą: picos buvo mano mėgstama baltoji carbonara (ir ji taisyklingai pagaminta su kiaulienos pažande, guanciale, o ne su šonine, kaip dažnai pasitaiko), 16 EUR (normaliai, ne?), ir flying tomato spicy (su nduja, pepperoni ir dar aštriu padažu – tiems, kas mėgsta smūgį į paširdžius), irgi šešiolika eurų.
Atsimenate, buvo laikai, kai visi bijojo peržengti dešimties eurų už picą ribą, nes manė, kad rinka nepakels? Rinka kelia ne blogiau už sunkiosios atletikos čempioną. Man patinka, kad priedų kainos kala į tarpuragę (aš neironizuoju, aš noriu, kad restoranai normaliai uždirbtų): mozzarela fior di latte (paprastai kalbant – karvučių pieno), du eurai jei nori papildomai, trumai – keturi, o jeigu nori mozzarella di buffala, buivolės pieno mocarelos, tai bus penki eurai.
Kaip vyresnis žmogus, prisimenu laikus, kai Palerme valgydavau visą picą už du eurus, bet ką jau čia. Dabar viskas pasikeitę.
Beje, man visą gyvenimą ant picos skaniau buvo karvės pieno mocarela. Mano mėgstamiausia Romoje yra pakankamai populiari ir didelių minių picerija La Gallina Bianca (baltoji vištelė), nukabinėta popiežiaus atvaizdais, jei norite valgyti kaip Užkalnis, paprašykite ten carbonara (13 EUR) ir pamatysite, kad mes Lietuvoje pagaminame irgi labai gerai.
Brangiausia pica: crudo di pesto, aštuoniolika eurų, užsimesk papildomai kumpio, trumų ir buivolės mocarelos, ir mokėsi trisdešimt du, ir pasijusi kaip skandinavas, aš norėsiu kitąsyk kažką panašaus skelti.
Picos padas tobulai iškildintas, purus-traškus, ir su nuostabiais juodais nudegimais, kaip mokė Jėzus Kristus, kai kepė picas Artimuosiuose Rytuose. Per kilometrą jaučiu tinkamus (ne lietuviškus) miltus. Man patinka, kad mano šalis nebe ubagauja, o džiaugiasi geru gyvenimu ir kad galime valgyti centre, prigrūstame restorane, greitai ir gerai.
Desertui pasiėmėme vieną tiramisu, ir aš džiaugiuosi, kad šis klasikinis desertas čia buvo patiektas į šokoladu pabarstytą lėkštę, iš didelio kolektyvinio padėklo, ir buvo išties konvencinis iki kaulų smegenų, o ne koks „tiramisu savaip“. Nebėra man sveikatos nuo tų lietuvių improvizacijų, darykit vieną kartą įprastine tvarka, ir bus jums laimė.
Kainavo viskas penkiasdešimt keturis eurus, ir dar palikau arbatpinigių, ir parsinešiau namo picų liekanų, nes picos didelės ir suvalgyti tiek nėra įmanoma lieknam žmogui, kaip aš.
Norėjau duoti jiems keturias žąsis, nes tai yra tiesiog paprasta gera kokybiška ir autentiška Neapolio picerija Vilniaus centre, tačiau tai, su kokia elegancija jie atsidarė mano mieste ir pagal tai, kokią jie turi itališką dvasią, penkios žąsys jiems iš penkių ir tegu švenčia gyvenimo šventę.
Flying Tomato Pizza, Pilies g. 8, Vilnius.
Tel. +370 622 66220.
Instagram čia.
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 11:00 iki 23:00.