„Šiupinys“ nuo žodžio „čiupas, šiupas“ – „truputis to, truputis ano“.
Mažosios Lietuvos lietuvininkų šiupinys vokišku pavadinimu schuppnis plačiai išplito, kaip lengvai gaminamas ir sotus valgis keliauninkams Rytų Prūsijoje svečių užeigų namuose.
Mažosios Lietuvos karčiamose, vėliau valgyklose ir net restoranuose buvo garbės reikalas pateikti savo išskirtinį šiupinį, priklausomai nuo šiame krašte auginamų žemės ūkio augalų ir gyvulių.
Kristijonas Donelaitis (1714–1780) poemoje „Metai“ rašo: „<...> Žirnių sau pasisėk zopostui didelį plotą, / juk žinai, kaip skanūs jie, kad šiupinį valgai...“, ir toliau: „<...> Mes, lietuvninkai, barščius ir šiupinį skanų / Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom...“
Mėmelyje (Klaipėdoje), kai atplukdyti medienos plaustai švartuodavosi prie Medienos uosto kranto, sielininkų laukdavo dideliuose puoduose išvirtas šiupinys su riebia mėsa. Čia susirinkdavo daug Mėmelio gyventojų, nes būdavo visi vaišinami šiupiniu, netrūko muzikos ir šokių. Graži tradicija, kurią galėtų atgaivinti per Jūros šventes rengėjai.
XIX amžiuje patiekalą aprašė Liudvikas Adomas Jucevičius: „<...> šiupienė <...> tai miežinė košė su žirniais kartu išvirta ir su šviežiais lašiniais...“ ir dar pamini, kad piršlybų metu šiupinio patiekimas į stalą rodydavęs merginos tėvų palankumą jaunikiui, o jei dubens viduryje styrojusi paršo uodega – tai reiškę sutikimą vedyboms.
1860 metais grafas Leonas Potockis aprašė, kad šiupinys (tirštas troškinys iš grūdų, kruopų, pupų, pupelių, žirnių, vėliau bulvių, netgi kopūstų su kiauliena) yra mėgstamas Žemaitijos valgis, be kurio jokia šventė, jokios vestuvės, jokios krikštynos negali įvykti.
Šiupinį, išvirtą iš žirnių, dešros ir stambių miežinių kruopų, mini ir Vladislovas Sirokomlė.
Tarpukariu išleistoje Elenos Repčytės-Starkienės redaguotoje knygoje „Ką valgome?“ šiupinys minimas kaip Užgavėnių ir pirmos Kalėdų dienos valgis, verdamas iš žirnių ir grucės (perlinių kruopų) sultinyje, kuriame virta kiaulės galva, uodega ir dešros. Baigiant virti įdedama tarkuotų bulvių. Patiekiant ant stalo dubens viduryje įstatoma kiaulės uodega, o aplink apdėliojama supjaustytos galvos gabalėliais.
Kiekvienas Mažosios Lietuvos regionas turėjo savo išskirtinius šiupinių ruošimo receptus, kurie vėlesniais laikais, atsiradus svečių užeigų namams, buvo įtraukti į maitinimo valgiaraščius. Pavyzdžiui, vienokį šiupinį gaudavai Pagėgiuose, kitokį Šilutėje (Heydekruge) dar kitokį Priekulėje ir panašiai.
Bendras visai Mažajai Lietuvai buvo tik „Piršlybų šiupinys“, ruošimas iš avižų grūdų, pupų, žirnių, svogūnų su morkomis ir galiausiai kiaulės uodega. Šį šiupinį ant vaišių stalo baigiantis piršlybų ceremonijai atnešdavo pati peršamoji. Jei kiaulės uodega būdavo stačia įsmeigta vertikaliai į šiupinio viršų, – mergina sutinka tekėti. Jei uodega būdavo neįsmeigiama, o tik paguldoma galu į apačia prie šiupinio, – mergina jokiu būdu netekės. Toks mandagus su erotine potekste atsisakymas. Galų gale tas paprotys buvo priimtas ir Žemaitijoje.
Vėlesniais laikais šiupiniai, kaip sotus ir lengvai paruošiamas, netgi daugiadienis valgis, kurį galima net kelis kartus pašildyti išplatino lietuvių kariuomenė Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje.
Esu įsitikinęs, kad Lietuva šiupinį galėtų įteisinti kaip savo tautinės kulinarijos paveldą, o kiekviena gaspadinė netgi paskelbti savo išskirtinius gamybos receptus.
Mums privalu žinoti, kad Mažojoje Lietuvoje daugiausiai buvo auginami margieji žirniai (kaip šiandien Latvijoje). Žiemai žvejai prisidžiovindavo žuvų, o vieni valstiečiai prisisvytindavo žąsų (skaityti mano straipsnį apie žąsis) arba kiti prisisūdydavo galvijų mėsų.
Šiupinius ruošdavo kitaip nei žemaičiai, kurie šiupinius ruošdavo viename katile, paeiliui troškindami maisto produktus.
Lietuvininkai pradžioje ištroškindavo daržoves, o žuvis ar mėsos produktus kepdavo arba troškindavo atskirai ir patiekiant juos uždėdavo ant šiupinių.