Ką Jūs manote, kai žmonės į bažnyčią eina ne todėl, kad nori, bet lyg iš reikalo? Tarsi bijodami, ką žmonės pasakys, nes jų kaimynai tai ten eina.
Mes gyvename tokioje visuomenėje, kurioje, atrodo, dar svarbu užsidėti pliusą. Manęs kartais paklausia žmonės: „Kunige, aš dalyvavau šeštadienio Šv. Mišiose vakare, ar man čia užsiskaito kaip sekmadienio šventimas?“. Tada aš paklausiu jų, o kas tai turėtų užskaitinėti? Ir žmonės teigia, kad vis tiek gal Dievas stebi.
Dievas mus stebi ne iš dangaus, bet iš mūsų vidaus. Kiek mūsų širdys pilnos mylėti kitus ir būti atvirais. Gal tai sovietinis palikimas, kai reikia užsiregistruoti? Bažnyčia bus gyva ir stipri tiek, kiek ji gebės kalbėti ne surašytomis programomis, o kiek prieiti individualizuotai prie kiekvieno žmogaus. Ten, kur jam skauda.
Popiežius Pranciškus sako: „Išeikit iš zakristijų ir eikit sutikti žmogų ten, kur jis yra“. Nes patogiausia sutikti žmogų, kai jis pas mus ateina. Dėl laidotuvių, santuokos sakramento ar mišių. Bet labiausiai mūsų dėmesio reikia žmonėms, kurie neateina, kad jie ateitų. O žmonės dažnai neateina, nes juos pradeda mokyti. O kai pradeda, pavyzdžiui, mane mokyti ar auklėti ir man nepatinka, aš iškart uždedu bloką, man nereikia to žmogaus.
Šiuolaikinės bažnyčios misija yra būti su žmogumi ten, kur jis yra. Gyvename tokioje visuomenėje, kur reikia pabūti prie žmogaus širdies, ne tik kalbėti, bet išgirsti ir matyti jį. Jeigu sutinkame kunigą, kuris nuoširdžiai mūsų laukia, ir pas kurį mes galim ateiti bet kada. Manau, tai yra gražiausia evangelizacija, kai galim pradėti kalbėti ne nuo Dievo, o pradėti nuo tų situacijų, kur žmogui skauda. Nes mes kartais pasirengę, iš karto susipriešinam, pradedam savo mokymo programas ir tada žmonės užsitveria blokais ir negirdi, ką sakome. Nors ten kartais būna ir labai gerų dalykų pasakoma.
Kaip Jums atrodo, kas yra Velykos šiuolaikiniam žmogui? Nes atrodo, kad kai kurie yra pamiršę tikrąją šios šventės prasmę.
Man, kaip kunigui, Velykos yra viena iš svarbiausių tikėjimo tiesų. Pačios svarbiausios yra dvi: Kristaus gimimas – Kalėdos ir Kristaus prisikėlimas – Velykos. Prisikeldamas Dievas ateina į mano gyvenimą ir prisiima visas mano nuodėmes ir klaidas bei jas atleidžia.
Iš Velykų galime pasimokyti vieno labai gražaus dalyko. Mes dabar gyvename kaltinimo kultūroje. Pažiūrėkite, kas darosi internete, komentarai „Facebook“ platformoje, socialiniuose tinkluose, naujienų portaluose. Visi žmonės kaltina vieni kitus. Jei Dievas būtų taip daręs ir ieškojęs, kas yra blogas, tai tikriausiai pasaulis nebūtų atpirktas. Velykos yra galimybė pamatyti kitus žmones ir gebėti suprasti, kaip Dievas mane išgelbėjo man atleisdamas ir dovanodamas viską. Dievui nėra nuodėmių, kurių jis negali atleisti. Jis juk nesako, kad atėjo numirt tik už Joną, kuris bus prie kryžiaus, ir dar už savo motiną. O už visus dvylika, už visus apaštalus, kurie net pabėgo.
Didžiausias mūsų turtas, kad Dievas geba mylėti mus be ribų. Mes dažnai apribojame žmones ir pasakome, kad jei tu padarei klaidą, tai tavęs nemylėsiu. Mes darome Dievą pagal save. Jei mes mylim žmones, tai ir jie mus mylės. O Dievas mus myli besąlygiškai.
Man Velykos yra tokios didelės meilės atidavimas, kad atiduoda sūnų, ir tas sūnus geba prisiimti mano klaidas. Aš tampu drąsus, kai ne bėgu, o sakau, kad man reikia tavęs ir tavo, Dieve, prisilietimo.
Ko mes šiandien galime pasimokyti? Kad ne tik kiaušiniai ir pavasaris yra labai gerai. Šventės mums padeda sutikti kitus. Kai mes galvojame, kad pats didžiausias darbas yra karjera, turėti daug pinigų, didelius namus, o kai viską turi, lieka pagyventi ir numirti. Velykos padeda mums susitikti, tai šeimos šventė, atpažinti Dievą. Bet šiandien pandemijos akivaizdoje siūlau liautis kaltinti kitus. Mes gyvename kryžiavimo laikotarpyje, kai vieni kitus kryžiuojame. Jei kas padarė klaidą, tai mes jį kaltinam, kritikuojam. Atsisakykime kaltinimo kultūros ir pradėkime laiminimo kultūrą. Pabandykite atrasti savo darbo kolegoje, kuris reguliariai tave nervina, ne 99 priežastis, kodėl jis yra blogas ir man netinkamas, bet vieną priežastį, kodėl jis yra nuostabus žmogus ir padėkite ją atskleisti.
Alfas laidoje gamino Cezario salotų konkurentą su keptomis vynuogėmis ir traškųjį karštą sumuštinį su sultingu įdaru.