Žinoma, taip! Tereikia žinoti tam tikrus požymius, pagal kuriuos pavyksta nustatyti produkto autentiškumą, ir daugiau nebeteks pasijusti apgautiems įsigijus falsifikatą. Kokių požymių turėtume ieškoti, sutiko pasidalinti Larry Olmstedas, knygos „Real Food Fake Food“ autorius. Kas kas, o jis tai jau puikiausiai žino, kokių sukčiavimo atvejų dažniausiai pasitaiko alyvuogių aliejaus pramonėje ir ko derėtų nepamiršti renkantis šį produktą, rašoma portale epicurious.com.
Kaip alyvuogių aliejus gali būti „suklastotas“?
Alyvuogių aliejus – tai paprasčiausios sultys, išspaustos iš šviežių alyvuogių – be chemikalų, nešildytos ir niekaip neapdorotos. Kad būtų priskirtas ypač tyro aliejaus kategorijai (aukščiausiai rūšiai), produktas turi būti ištirtas laboratoriškai ir įvertintas atliekant skonio testus, aprobuotus Madride įsteigtos organizacijos „International Olive Council“ (IOC).
Visgi erdvės sukčiavimui ir įvairioms machinacijoms gamybos grandinėje rasti gana nesunku, kadangi vienoje šalyje išspaustas alyvuogių aliejus dažniausiai siunčiamas į kitą, paprastai – Italiją, sumaišomas su iš kitų vietų atgabentu alyvuogių aliejumi ir tik tada supilstomas į butelius bei transportuojamas.
Pats prasčiausias ypač tyro alyvuogių aliejaus (EVOO) falsifikatas – tai pigiu sojų ar sėklų aliejumi atskiestas arba su žemesnės klasės alyvuogių aliejumi (rafinuotu cheminiu būdu) sumaišytas produktas.
Visgi dažniausiai yra maišoma su iš pernykščio derliaus gautu (arba dar senesniu) alyvuogių aliejumi. Tokia procedūra nėra nelegali, tačiau iki to meto, kai tokio produkto butelis atsiduria parduotuvės lentynoje, jo kokybė dar suprastėja, o nauda sveikatai – sumenksta. Ar reikia dar sakyti, kad po IOC patikros toks aliejus gautų jau kitokį įvertinimą?
Ar tiesa, kad itališku alyvuogių aliejumi pasitikėti galima?
Įprasta manyti, kad kokybiškiausias alyvuogių aliejus yra itališkas. Visgi net iš Italijos, kaip ir iš Ispanijos, Graikijos, Tuniso bei Australijos, atgabentas alyvuogių aliejus gali būti ir geras, ir prastas.
Pagrindinis aliejaus gamybos taškas yra Ispanija, o stambiausia importuotoja ir eksportuotoja – Italija – šalis, kurioje daugelio rūšių parduotuvėse parduodamas alyvuogių aliejus supilstomas į butelius. Tačiau nei viena, nei kita aplinkybė neturi beveik nieko bendro su produkto kokybe arba autentiškumu.
Ką daryti eiliniam žmogui?
Pasak L. Olmstedo, didelės dalies nerimo pavyks atsikratyti, jei apsipirkinėsite specializuotoje alyvuogių aliejaus parduotuvėje arba savo reputacija besirūpinančiame prekybos taške, kuriame produktų autentiškumas laikomas vienu iš prioritetų. Bet jei dažniausiai einate į įprastą parduotuvę, galite vadovautis toliau suminėtais patarimais.
1. Jokiu būdu nepirkite alyvuogių aliejaus, jei ant jo etiketės nenurodyta, kad jis yra ypač tyras (neužrašyta „extra-virgin“).
Nors šita frazė ir nėra šimtaprocentinis garantas, tačiau jei jos nėra, vadinasi, produktas tikrai prastos kokybės. Nė nesidairykite į butelius, ant kurių užrašyta vien „virgin“ (tyras), „light“ (šviesus), „pure“ (grynas) arba tiesiog „olive oil“ (alyvuogių aliejus).
2. Paieškokite įrašo su derliaus nuėmimo data, taip pat dvaro arba gamyklos pavadinimo.
Apskirtai, kuo pateikta informacija išsamesnė, tuo geriau. Pavyzdžiui, spaudimo („pressed on“) arba derliaus nuėmimo („harvest date“) data, anot L. Olmstedo, paprastai užrašoma tik ant aukštesnės kokybės aliejaus butelių.
Jeigu ant etiketės užrašytas gamintojo arba dvaro pavadinimas, taip pat naudotų alyvuogių rūšis, didelė tikimybė, kad aliejus yra autentiškas.
Jei norisi dar labiau pasigilinti, žinokite, kad dar vienas autentiškumą liudijantis ženklas – nuoroda apie laisvųjų riebalų rūgščių (FFA) lygį (ant masinėje rinkoje dominuojančių rūšių produktų šio įrašo veikiausiai nepamatysite). Paprastai ši informacija pateikiama tik ant aukštos kokybės alyvuogių aliejaus etikečių, tvirtina L. Olmstedas. Kaip teigia T. Muelleris, tobulo alyvuogių aliejaus FFA yra 0,2 proc. arba mažiau.
3. Nespręskite pagal galiojimo terminą ir supilstymo datą.
Data, užrašyta prie frazės „Geriausia suvartoto iki“ („best by“) nustatoma pasirenkamai, nesivadovaujant kokiais nors teisiniai standartais, o supilstymo data („bottled on“) apskirtai nėra labai reikšminga.
„Iki supilstymo aliejus galėjo net metus prabūti cisternoje“, – perspėja L. Olmstedas.
4. Raskite trečiosios šalis sertifikavimo ženklinimą.
Atminkite, kad patys reikšmingiausi – tai Europos Sąjungos saugoma kilmės vietos nuoroda (PDO), Italijos DOP arba „COOC Certified Extra Virgin“ – Kalifornijos alyvuogių aliejaus tarybos ženklinimas, taikomas Kalifornijoje gaminamoms aliejaus rūšims. (Taryba vadovaujasi savais standartais ir sertifikavimo programa, kurie yra griežtesni nei IOC taisyklės.)
5. Jei ypač tyras alyvuogių aliejus pagamintas Australijoje arba Čilėje, galite jį pirkti.
Toks alyvuogių aliejus bus šviežias ir autentiškas. Australijoje galioja griežčiausi standartai ir veikia ypač pažangi testavimo sistema, be to, nei Australijoje, nei Čilėje nepraktikuojamas maišymas su likučiais iš ankstesnių metų derliaus, teigia L. Olmstedas.
6. Aklai nesikliaukite įspūdinga pakuote ir aukšta kaina.
Pigumas, žinoma, yra pavojaus signalas, tačiau aliejus brangumo su aukšta kokybe tapatinti taip pat nereikėtų. L. Olmstedas teigia, kad kartą, apžiūrinėdamas vienos prabangios Niujorko parduotuvės asortimentą, aptiko net 30 dolerių (25 eurus) kainuojančio ypač tyro alyvuogių aliejaus, kurio galiojimo terminas buvo seniai suėjęs.
„Veikiausiai ta data ir taip jau buvo ganėtinai pavėlinta. Tą alyvuogių aliejų jau tikrai reikėjo išmesti“, – sako jis.
7. Vadovaukitės nuojauta.
Neautentiškas alyvuogių aliejus gali pasižymėti šleikštoku riebalų skoniu ir neturėti kvapo.
Geras ir autentiškas alyvuogių aliejus išsiskiria šviežiu, gaiviu, kartoku arba lakonišku skoniu ir kvapu. Įmanomas ir visų išvardytų natų derinys.
„Jei skonis puikus, aliejus, tikėtina, kokybiškas“, – teigia L. Olmstedas.