Kvepiantys procesai – vakarais, po darbo
„Kaimelis – gražus, gyvenam 16 metų, bet su vietiniais žmonėmis lig šiol mažai kas bendro. Ko norėti, kai 6 valandą ryto keliesi, 7 valandą išvažiuoji į darbą, pakeliui dar dukras į mokyklą nuveži. Grįžti vakare ir, kiek lieka laisvo laiko, – čia“, – sakė Margarita ir Ričardas Petraičiai.
„Čia“ – tai sodybos teritorijoje atskiras pastatas, kuriame vyksta kvepiantys procesai: rūšiuojamos ir džiovinamos vaistažolės, kurios, pasak Ričardo, jau yra „užkariavusios“ kone pusę daržo, sukamas medus, ruošiami bičių duonelė ir pikis, įvairūs medaus mišiniai su avietėmis, bruknėmis, šaltalankiais, putino uogomis, pakeltose lysvėse pačios Margaritos auginamais šalavijais, ramunėlėmis, mėtomis, pipirmėtėmis, anyžiniu lofantu, čiobreliais, mairūnu, pelynu, sukatžole, juozažole, vingiorykšte ir dar daug kuo.
Abi dukros – 13-os Rūta ir 9-erių Milda – padeda ant indelių klijuoti lipdukus. Šaldytuve – į buteliukus supilstyta natūraliai fermentuota nefiltruota medaus gira, kuriai naudojami išraiškingiausio skonio augalai: kmynai, imbieras, mėtos, čiobreliai, pelynas.
„Pavyzdžiui, aš pats mėgstu girą su pelynu, o kitam gal labiau patiks su kmynais, kuri gaminama su specifiniu grikių medumi ir dėl to įgauna lengvą alaus poskonį“, – produkto skirtumus apibūdino R. Petraitis.
Anot pašnekovų, norint gaminti girą, reikia chemijos žinių, išmanyti maisto technologijas. „Kiek mes patys eksperimentavom, kiek nepavykus esam išpylę arba nenoromis prisigaminę per daug acto, nors ir jis, fermentuotas, yra geras produktas“, – atviravo pašnekovai.
Bitininkystė be apiterapijos – neįdomi
Paklaustas, ar negaila būtų išduoti giros receptą, Ričardas atsakė žinomo agronomijos mokslo daktaro bitininko Algirdo Amšiejaus žodžiais: kuo daugiau bus gerų bitininkų-bičiulių, kurie dalijasi patirtimi, tuo visiems bus geriau, Lietuvos žmonės bus sveikesni ir laimingesni.
Taigi: litrą medaus ištirpina 10-yje litrų nerūdijančio plieno puode užvirinto vandens, įmeta saują bičių duonelės ir norimų žolelių, perpila į maistui skirtas statines, palaikius kurį laiką, išpilsto į buteliukus.
„Jeigu kas pagamins tokią girą kaip aš, tegul atveža paragauti“, – pajuokavo R. Petraitis.
Anot kasdieniais tiesioginiais darbais užimtų sutuoktinių, „užklasinė“ jų veikla dar neišsivystė į platesnį verslą, kol kas tebėra patiems įdomūs pabandymai, tačiau taip galbūt klojami pamatai ateičiai.
Kartais M. ir R. Petraičiai rengia edukacinius užsiėmimus, prisistato, papasakoja apie „Bičiuliukais“ vadinamo savo ūkio veiklą, supažindina su apiterapija, be kurios bitininkystės jau nebeįsivaizduoja.
„Bitininkystė yra kur kas daugiau negu dideli kiekiai medaus. Be apiterapijos, be augalų ji būtų neišnaudotų galimybių“, – akcentavo R. Petraitis. Sutuoktinių pora teigė tai supratusi dalyvaudama Lietuvos apiterapeutų organizuotuose kursuose, kuriuose paskaitas apie gydymo ir profilaktikos metodus, naudojant bičių produktus, skaitė ir pasaulinio lygio Rumunijos apiterapijos asociacijos prezidentas gydytojas apiterapeutas dr. Stefanas Stangaciu. Šiemet jie žinių sėmėsi tokiuose pat kursuose Rumunijoje.
Spiečius – gimtadienio dovana
M. ir R. Petraičiai iš viso turi 40 bičių šeimų – dalį laiko Nagarbos kaime, dalį – Tenžės upelio prieigose. Per sezoną medaus teigė prisukę ne tiek ir daug – gal apie 400 litrų, bet ne toks ir tikslas, svarbiausia šiemet buvo padauginti bičių šeimų.
O juk viskas prasidėjo nuo vienos.
„Mano ir senelis, ir tėtis bitininkavo. Namuose augome penki vaikai, tėtis garsiai pamąstydavo, kam gi kada nors paliks savo bites. Su Ričardu jau buvom nusipirkę namą Rūdaičiuose, tad kartą per mano gimtadienį dovanų atvežė spiečių ir sako: „Bus tau“, – juokėsi Margarita.
Kaip reagavo? Ogi paprastai: vietos pakanka, pasistatys aviliuką... O kai bičių ėmė daugėti, prireikė vyriškos rankos – tai pakelti, tai panešti, tai medų sukti. Taip pamažu į bitininkystę įsitraukė ir vyras.
„Anksčiau, būdavo, nuvažiuoju į uošviją – stebiuosi, ką jie ten su tais „vabalais“ gali veikti po penkias šešias valandas? Dabar suprantu, darbo bityne – per akis“, – pripažino jis.