„Jūs labai įdomiai rašote, ir protingai, bet būkit geras, nebedarykit daugiau tų maisto apžvalgų.“
Kodėl, sakau?
„Jūsų vietoje man tai būtų gėda.“
Ir tai maždaug apibrėžia lietuvių santykį su gėda, saviverte, darbu, etika ir literatūra.
Lietuva yra šiaurinė šalis su baisiu klimatu ir todėl tradiciškai svarbiausia buvo pavalgyti bet ką, kad tik kalorijomis užsikimšus (kaip ir tokiuose gastronomijos černobyliuose kaip Estija, Suomija ar Baltarusija).
Todėl tradiciškai lietuviai gerbė tik tuos, kas augino maistą, o kas jį gamino (ar juo labiau išmanė) buvo laikomi gėdingais gomurio vergais. Kvailiai visada niekina tai, ko nesupranta.
O Armėnijoje, kuri yra seniausia pasaulio krikščioniška valstybė, ir kur tradiciškai maistas gerbiamas ir garbinamas, tokio požiūrio nėra. Esu sakęs, kad Lietuvoje gyvenantys armėnai labai daug gero padarė mūsų valgymo standartams.
Po ilgos pertraukos su dukra Milda Maria (ją žinote iš daugelio mano apžvalgų, ir taip, jos antrasis vardas nelietuviškai rašomas, kad būtų pikčiau visiems kietakakčiams patriotams) nuvažiavome į Plento Grill – tai restoranas Nemenčinės plente, priešais vieną garsią kliniką, įsikūręs virš garsaus prekės ženklo parduotuvės. Aplink gyvena nemažai garsių žmonių su didelėmis pajamomis, kurie sudaro Lietuvos elitą ir yra šalies puošmena.
Aš irgi esu šalies puošmena, nors iš išvaizdos nepasakytum.
Iš pastato paprastumo neįmanoma atspėti, kas laukia už durų: pati salė yra kaip koks Dubajaus devynių žvaigždučių viešbutis, bet su vaizdu į pušis, kas džiugina mano sieloje tas kruopelytes turimo lietuviškumo. Nepaisant visko, esu truputį lietuvis. Suprantu ir vertinu rytietišką grožį ir ypač sietynus, kaip pas gimines Vilijampolėje. Čia ne ironija. Man patinka mano giminės (nors ne visi).
Jei rimtai, tai restorane daug atmosferos. Čia būna smagu, kai didelės iškilmės – kartais mudu su Algiu Ramanausku ten nuvykstam ir valgom šašlykus.
Pasirinkome armėnišką restoraną, nes dukra labai norėjo liulia kebabo, kurį Vilniuje nelabai lengva rasti. Kai kur lyg ir gamina, bet ne visą laiką. Taip buvo nuvylęs restoranas Old Baku „Užkalnis apie Azerbaidžano virtuvę: karčios pagirios lėktuve, geri prisiminimai“.
Čia liulia kebabo turėjo. Šiaip visko turėjo, nors atvykome tokiu laiku, kai restoranas buvo beveik tuščias.
Nė vienas patiekalas nenuvylė.
Baba ghanoush, baklažanų užtepas su alyvuogių aliejumi ir tahiniu buvo vienas geriausių ragautų gyvenime (dar geresnis buvo bičiulės daininkės ir laidų vedėjos Ingos Jankauskaitės namuose – dabar žinosit, kas mano draugai).
Labai paprastas ir dieviškai intensyvus buvo lahmadžo su mėsa (iš arabiško لحم بعجين – „mėsa su tešla“), tiesiog lavašas su plonu mėsos sluoksniu viduje.
Dukros užsisakytas liulia kebabas buvo švelnus, kaip pavasario saulė, o mano ėriena ant kauliukų buvo kvapni, minkšta ir tiesiog rėkte rėkė apie kokybę. Ištryško ašara prisiminus.
Ir dar patiko, kad net kompotas (kelių rūšių) ir mineralinis yra iš Armėnijos. Tai rodo rūpestį ir klasę.
Pietūs nebuvo pigūs (77,80 EUR dviese), bet negaila mokėti už labai aukštą kokybę.
Dabar jūs paklausite, o kodėl antraštėje paminėta Edita Mildažytė? Mat ji užėjo mums bevalgant su savo vyru Saulium Pilinkum, pamatė mus ir pasakė, kad rasti restorane Užkalnį – geras ženklas. Pasirodo, restoranas yra pakeliui į jų užmiesčio valdas, niekada čia neužeidavo, o dabar štai užėjo, ir bum Užkalnis sėdi.
O kodėl nemokėjo už mano pietus? Nes aš pats visada moku. Kodėl turėtų.
Penkios žąsys iš penkių. Armėnai toliau rodo kelią Lietuvai, arba bent jau jos maistui.
Plento Grill, Nemenčinės plentas 33, Vilnius. Tel. +370 5 230 3303. Puslapis: www.plentogrill.lt
Nuo pirmadienio iki penktadienio nuo 11:00 iki 22:00. Šeštadieniais nuo 13:00 iki 22:00. Sekmadieniais nuo 13:00 iki 21:00.
