„Druska nepamainoma gaminant bet kurį patiekalą. Ji padeda subalansuoti skonį. Nuo druskos dydžio priklauso ir jos intensyvumas. Stambi druska dažniau naudojama mėsos ar žuvies patiekalams, daržovių troškiniams. Tuo tarpu ruošiant tešlą, taip pat ir saldžių kepinių, geriau rinktis smulkią druską, nes ji tolygiau pasiskirsto“, – sako prekybos tinklo „Iki“ kokybės ekspertė Aldona Čepulis ir pristato ir pagrindines druskos rūšių ypatybes.
Rausvoji Himalajų druska. Sakoma, kad ši druskos rūšis yra pati švariausia pasaulyje. Ši druska išgaunama rankomis Himalajų kalnų masyve, dabartinėje Pakistano teritorijoje. Ji pasižymi subtiliu, patiekalo skonius pabrėžiančiu, bet jų neužgožiančiu sūrumu. Savo tekstūra primena rausvus kristalus ir, priešingai nei rafinuota, Himalajų druska naudojama jau paruoštiems patiekalams gardinti. Himalajų druska yra visiškai natūrali ir niekuo neapdorota.
Juodoji druska. Ji išgaunama egzotiškosiose Havajų salose ir yra, kaip ir šios salos, vulkaninės kilmės. Juodoji druska turi švelnų, specifinį skonį. Aktyvuotos anglies priemaišos druskai suteikia juodą spalvą, todėl šiais tamsiais kristalais galima ne tik gardinti jau paruoštas salotas, jūros gėrybių ar žuvies patiekalus, bet ir juos papuošti.
Maldono druska. Tai Pietų Anglijos Šiaurės jūros pakrantėje išgaunami traškūs druskos kristalai, primenantys snaiges. Ši ypatingų formų druska gaunama natūraliai, pasitelkus saulę ir vėją, išgarinant jūros vandenį. Ji yra kur kas mažiau sūri nei įprasta rafinuota druska. Maldono druska išsiskiria skonio grynumu, todėl dažnai pasitelkiama gardinti šaltiems patiekalams.
Fleur de sel, arba druskos gėlė. Ši švelnaus skonio, lengva, išvaizda primenanti trapias sulipusias snaiges druska išgaunama iš pilkosios druskos. Fleur de sel yra tikrai lepi. Ji susidaro tik esant tinkamoms oro sąlygoms: kai sausa, šviečia saulė, pučia švelnus, tolygus vėjelis. Ši druska padeda pabrėžti mėsos, žuvies, daržovių patiekalų ir konditerijos gaminių skonius.
Kamargo druska. Ši nerafinuota jūros druska yra naudojama jau tūkstančius metų. Pietų Prancūzijoje esantis Kamargo regionas žymus ne tik dėl rožinių flamingų ir unikalios gamtos, bet ir dėl druskos kalnų, kurie susidaro pakrantėse išgaravus sūriam vandeniui. Šio regiono druską vertinama daugelio gurmanų.
Pilkoji druska. Tai dar vieno Prancūzijos regiono – Bretanės – druska. Savitą spalvą jai suteikia pakrantes dengiantis molis. Pilkoji druska pasižymi kiek klampia, drėgna struktūra, todėl puikiai tinka žuvies patiekalams ar mėsos kepsniams.
Raudonoji druska. Kaip ir juodoji, ši druska išgaunama Havajuose, tik šiai druskai sodriai raudoną ar rudą spalvą suteikia vulkaninės kilmės molis. Švelniai sūriais kristalais tinka gardinti jau paruoštus keptus, sodraus skonio patiekalus. Ypatingą derinį gausite, jei derinsite raudonąją druską su juoduoju šokoladu.
Mėlynoji Persijos druska. Tai rečiausia pasaulyje druska, išgaunama Šiaurės Irane. Išskirtinis ir unikalus jos skonis valgant keičiasi iš ryškaus sūrumo į švelnų saldumą. Mėlynosios druskos kristalai atspindi saulės šviesą kaip ledas. Dėl savo retumo ir didelės kainos mėlynoji druska dažniausiai naudojama ypatingiems patiekalams papuošti.
Rafinuota druska. Tai gerai pažįstama smulki, balta, išvalyta nuo įvairiausių priemaišų ir mineralų druska, kasama šachtose, o vėliau apdorojama. Ji neturi ryškaus poskonio, todėl yra plačiai naudojama maistui pagardinti, konservuoti ar sūdyti.
Rūkyta druska. Ieškantiems neįprastų skonių ir spalvų A. Čepulis siūlo išbandyti medžių anglies dūmuose rūkytą jūros druską, kuri patiekalams suteiks rūkytiems gaminiams būdingą poskonį. Idealiai tinka sodraus skonio mėsos troškiniams, kepsniams ir ant grotelių keptiems patiekalams.