Pirmasis požymis: pavadinimas, „Šiškų sala“. Čia apie kankorėžius. Žodį „šiška“ dar 2013 metais kalbininkai nurodinėjo kaip „neteiktiną svetimybę“. Šiais laikais jau geriau. Dabar jau galima parašyti pavadinimą ant juodos lentos ir pastatyti nuorodą Nidos centre.
Antrasis požymis: pavadinimas, parašytas kreida ant juodos lentos.
Trečiasis požymis: madinga vokiška kola vietoje įprastinės amerikietiškos raudonos etiketės (taip, tik dėl to šį kartą mes neerzinome skaitytojų nuotrauka su kolos skardine ar buteliu fone, kaip paprastai darome, kad komentatoriai turėtų ką komentuoti).
Ketvirtasis: valgiaraštis, įrištas į kanceliarinę kartono bylą, atrodančią, kaip senovinė (iš tikrųjų – naujai spausdinta).
Visa tai dalykai iš to aprašo, kaip turi būti daroma miesto pižonų valgykla, bandanti būti madinga (trūksta dar senoje skardinėje atnešamų stalo įrankių ir 1970 metų knygų lentynose, o taip pat kelių sendaikčių interjere).
Tačiau viskas pasirodė visiškai kitaip.
Restoranas įsikūręs poilsio namuose „Linėja“, švyturio tako papėdėje. Didelė terasa, ir pridėta daug kankorėžių. Valgiaraštis, nors ir įrištas į kanceliarinę bylą, ir visaip šmaikščiai aprašytas (kas savaime man širdies nesušildo, bet piktumo irgi nekelia: „košė makalošė, jei turėsim šviežių uogų, tai užbersim, jei neturėsim, tai ne“), yra paprastas ir nepretenzingas.
Tai kurortinis meniu. Tačiau mums jis turėjo stebuklingą poveikį: mes užsisakėme kai ko, ką buvome baigę pamiršti, nors tai Lietuvoje siūloma tūkstančiuose vietų. Mes užsisakėme keptos duonos (4 Eur), ir tai buvo geriausia valgyta kepta duona gyvenime. Aš neperdedu. Tai buvo minkštumo ir traškumo balansas, pats šviežumas, ir ne koks nors užlietas sūrio gaminys iš sprogusios cheminių ginklų gamyklos, kaip kartais būna, o geri padažai.
Žuvienė („su rajos sparnais ir bolivine balanda“, 6,20 Eur) buvo paprastesnė, negu jos pavadinimas, tačiau gausi žuvies ir kvapni ir tokia, kurią suvalgėme akimirksniu.
Man vištienos sparneliai („bafalo sparneliai“, 5,20 Eur) labai patiko, mano draugei jie nepasirodė ypatingi, gal čia tas atvejis, kai kartais išsiskiria mūsų nuomonės.
Armėniškas lavašas su jautiena ir avinžirniais (8,20 Eur) atrodė, kaip skersai perpjautas kebabas (kas, žinoma, nieko blogo – aš mėgstu kebabus), bet pirmasis kąsnis nustebino: kaip traškiai, tobulai grilintas lavašas, ir jautiena su avinžirniais viduje – absoliučiai tobulas nuodėmingas atostogų valgymas. Jei klausinėjate savęs, ar čia leistina tokius nuodėmingus dalykus valgyti, tai neabejokite, tiesiog po valgio pora kartų užlipkite į kopą prie švyturio ir nusileiskite į apačią, ir kalorijos bus sudegintos. Juokauju. Kalorijas sudeginti reikės pasivaikščioti daugiau, bet Nida tam ir yra, kad galėtumėte daug vaikščioti.
Tą patį galiu pasakyti ir apie mėsainį su šonine (8,20 Eur). Šiais laikais mėsainius užsisakinėju itin retai, „Šiškų sala“ mane sugebėjo kažkaip įtikinti (gal visgi yra kažkokio meistriškumo tame hipsterių valgiaraštyje, kad taip mano nuomonę keičia), ir nepasigailėjau tai daręs. Sultinga, puiki jautiena ir gera bandelė. Gal kartais reikėtų ir dažniau į šituos dalykus suleisti dantis.
Desertas (4 Eur) buvo ir gražus, ir švelnus, ir gausus šviežių uogų, o išraitytas padažu ženklas, panašus į smuiko raktą, man sukėlė gerų prisiminimų. Kai mokiausi groti fortepijonu, reikėjo išmokti parašyti smuiko raktą, ir aš jį mėgdavau raityti visur, kur tik galėjau – net ir pirštu ant šlapio stalo paviršiaus.
Dviese sumokėjome 51,30 Eur ir arbatpinigius.
Kokia išvada? Aš dar ir dabar nesuprantu, kaip galėjo būti taip skaniai pagamintas negudrus atostogų maistas ir sukurti tokią gerą nuotaiką. Reiškia, „Šiškų saloje“ yra kažkokia magija. Reiškia, kažką jie daro teisingai. Reiškia, penkios žąsys iš penkių.
Šiškų sala, Taikos g. 19, Nida. Tel. +370 601 38088. Facebook profilis.
Darbo laikas nenurodytas.