Susirinkusius vakaro svečius vedėjas pakvietė užsimerkti ir apibūdinti žmogų, esantį šalia. Skamba kaip paprasta užduotis, bet pabandykite tai padaryti patys, kai esate nepažįstamų žmonių būryje. Tai buvo pirma užuomina, kad laukia vakarienė, po kurios didesnį dėmesį skirsime skoniui, o ne vaizdui. Netrukus renginio organizatoriai palydėjo laiptais prie aklinoje tamsoje paskendusių stalelių.
Visi vakarienės svečiai nerimastingai laukė, kas vyks toliau, tačiau pirmiausia teko susipažinti su pačia aplinka, pasitelkiant tik jutiminius pojūčius. Ant stalo buvo kelios poros įrankių, taurės ir ąsotis su vandeniu.
Pirmas iššūkis, pareikalavęs nemažų pastangų – įsipilti vandens į stiklinę sau ir šalia esančiam žmogui. Teko pasitelkti ne tik lytėjimą, norint išsiaiškinti, kokio dydžio stiklinė ir ąsotis, bet ir klausą. Pilant vandenį svarbu išgirsti, kaip teka vanduo, ir iš garso nuspręsti, kiek vandens pateko į stiklinę. Iš pirmo karto nepateko nė lašas, tačiau bandant antrą kartą – pavyko be nesklandumų.
Abejones keliantys patiekalai
Visiems vakaro svečiams buvo pateikti „Medininkų“ restorano virtuvės gamybos vadovės Barboros Šafranavičienės specialiai šiam projektui kurti patiekalai. Užkandis, pagrindinis patiekalas ir desertas, prie kurių buvo priderinti ir gėrimai.
Atkeliavus ant stalo užkandžiui, pirmiausia teko susipažinti su pačia lėkšte, pajusti jos tekstūrą, dydį ir gylį, nuspręsti, kokie įrankiai bus reikalingi šiam patiekalui. Jau pirmas kąsnis išlaisvino visus skonio receptorius, galėjau pajusti kiekvieną ingredientą atskirai ir bendrą visumą vienu metu. Kiekvienas prieskonis, kiekviena smulki detalė atsiskleidė skirtingomis spalvomis ir teliko nuspręsti, koks tai patiekalas.
Ant stalo atkeliavus pagrindiniam patiekalui, teko sunkesnė užduotis. Pirmieji kąsniai sukėlė daug abejonių: kokia tai mėsa, koks garnyras ir kiti ingredientai. Tačiau bendromis svečių pastangomis buvo priimtas teisingas sprendimas.
Sulaukus deserto ir įsidėjus pirmą kąsnelį į burną, ištiko mini infarktas: karštis, šaltis, rūgštumas, saldumas susiliejo į viena. Tai sužadino visus skonio receptorius, vienu metu galėjau pajusti ir nuo rūgštumo sutrauktus žandikaulius, ir apsalusią širdį.
Tik nesupykite, kad konkrečių patiekalų pavadinimų taip ir neatskleisiu – lai lieka paslaptyje, kad būtų įdomiau spėlioti, jei ir jūs susigundytumėte išbandyti savo skonio receptorius.
Iššūkis restoranui – tobulas skonis
Tokio tipo vakarienė pateikia daug iššūkių ir restorano šefams, juk sakoma, kad pirmiausia valgome akimis, o čia viskas atvirkščiai: ragaujame pasitelkdami tik skonio receptorius, todėl patiekalo skoniui skiriamas didžiausias dėmesys.
Nors kai kuriuose vakarienės patiekaluose ir trūko skirtingų tekstūrų, skonių ir ingredientų suderinimo, kurie dar labiau sustiprintų skonio receptorius, šios pramogos konceptas – vertas dėmesio, o tokią idėją būtinai pritaikysiu ir namuose, darydamas vakarienę draugams.