Tinklaraščio „Man patinka“ kūrėjas ir aistringas kulinaras Arnas Raulinaitis lietuvišką virtuvę vasarai iškeitė į darbą viename egzotiškos Malaizijos restorane. Su DELFI Maisto skaitytojais jis dalinsis ne tik šios gastronominės kelionės įspūdžiais, bet ir išskirtiniais receptais.
Apie šią šventę išgirsdavau bent po keletą kartų per dieną nuo pat atvykimo į Malaiziją pradžios, kol galiausiai išaušo ta laiminga diena, kai buvau pakviestas pats tapti bendruomenės dalimi ir šią šventę atšvęsti kartu su vietiniais.
Pirmas nustebinęs dalykas – šventės pradžia. „Ateik 10 val. ir paruošk skrandį linksmybėms“, – prabėgdamas šūktelėjo vietinio restorano virtuvės šefas, šiuo metu jau tapęs mano kolega.
Pasipuošęs šventiniais marškinėliais ir išeiginiais šortais atėjau į sutartą vietą madingai vėluodamas ir tada supratau, kad čia tokia mada neegzistuoja – visi jau buvo bebaigią po pirmą lėkštę. Nieko nelaukdamas, paragintas vietinių, čiupau savo lėkštę ir pradėjau apžiūrinėti tradicinius malaiziečių patiekalus: nuo vištienos iki žuvies su kokosais, suvyniotos į bananų lapus.
Pirmas raundas. Įsidėjau vištienos kokosų pieno padaže, marinuotos su citrinžole, ir taip mėgstamų ryžių makaronų šalia. Atsisėdau prie stalo ir vos pradėjęs valgyti supratau, kad makaronai – kietoki. Šalia sėdėjęs virtuvės šefas prapliupo juokais: „Šie makaronai sriubai!“ Kadangi lauke tuo metu buvo 32 laipsniai karščio, niekas net nepastebėjo, kad mane iš gėdos išmušė raudonis.
Antras raundas. Nustebino, kaip kūrybiškai malaiziečiai patiekia sriubą. Grįžęs tikrai pasinaudosiu jų idėja. Ant ugnies nuolat šildomas daržovių sultinys, o visi kiti ingredientai – pagal kiekvieno skonį: sojų daigai, ryžių makaronai, salotos, vištiena, kiaušiniai, svogūnų traškučiai ir keletas skirtingų padažų. Formulių neišvedinėsiu, bet bent 10 skirtingų sriubų kiekvienas tikrai galėtų pasigaminti.
Įsidėjau į dubenėlį tų kietokų ryžių makaronų, kuriuos prieš tai bandžiau sukramtyti, kiaušinio, sojų daigų ir svogūnų traškučių. Kadangi mėgstu aštrų maistą, įsidėjau į čili panašaus padažo ir pagaliau atsisėdau pavalgyti po pirmo nesėkmingo bandymo.
Pirmas šaukštas – ir iš mano burnos pradėjo liepsnoti ugnis. Sėdžiu, valgau ir jaučiu, kad mano akyse kaupiasi ašaros. Pradėjau raudonuoti, tik šįkart jau ne iš gėdos.
Trečias raundas. Kadangi tiek pirmas, tiek antras bandymai ne itin nusisekė, nors sriuba buvo tikrai labai skani, įsidėjau jau paruoštų šaltų užkandžių: trijų skirtingų rūšių kąsnelių, suvyniotų į skirtingų augalų lapus. Atrodė itin skaniai ir egzotiškai.
Skonis tikrai egzotiškas ir neįprastas. Visi trys užkandžiai buvo pagaminti iš ryžių, žuvies ir kokosų. Vienas iš užkandžių – su kepta žuvimi, kitas – su žalia, o trečias – itin saldus ir drėgnas desertas.
Šiuos užkandžius įvertinau aukščiausiu balu, nes iki tol nieko panašaus nebuvau valgęs ir žinau, kad prie to galėčiau lengvai priprasti: lengvas skrandis, gaivus skonis, minimumas riebalų ir egzotiškas skonis. Jaučiausi laimingas iki debesų ir iki pilnos laimės nieko netrūko. Tačiau dar laukė ketvirtas bandymas – desertai.
Ketvirtas raundas. Malaiziečiai mėgsta saldų maistą, nesvarbu, ar tai desertas, ar ne, todėl įsivaizdavau, kad vietiniai skanėstai bus vienas cukrus, tad reikės pasisaugoti ragaujant. Tačiau aš klydau ir labai stipriai.
Daugelis desertų buvo panašūs į mūsiškius, bet ne tokie saldūs: šokoladiniai sausainiai, morengai ar mažučiai keksiukai su riešutu viduje, tačiau didžiausią įspūdį paliko kiti du desertai. Į arbūzų gabalėlius panaši želė su daug kokosų ir gaivaus saldumo priedais ir iš sausų pusryčių, vietinio kondensuoto pieno (ne tokio saldaus kaip pas mus) ir džiovintų vaisių pagaminti vieno kąsnio desertukai. Šiuos įtraukčiau į savo šventės patiekalų sąrašą ir būčiau užtikrintas, kad visi svečiai su pasigėrėjimu prašytų išduoti slaptą receptą.
Išbandęs visų vietinių patiekalų atsisėdau su stikline sulčių, tačiau iš už nugaros išgirdau gana piktą toną: „Ko sėdi tuščias? Valgyk, kol nuo kėdės negalėsi atsistoti, juk ne kiekvieną dieną gali mėgautis tokiu maistu!“
Nors norėjosi dar ir penkto raundo, tačiau nuo kėdės pakilti jau nebegalėjau, beliko šnekučiuotis su vietiniais apie jų tradicijas, kultūrą, maistą, bendrystę ir švęsti jų šventę, kurios dalimi turėjau garbę pabūti ir aš.