Čia iš Italijos atkeliavusi mašina užprogramuota gamina spagečius, tagliatelius, sraigtinius makaronus, o vieną dieną per savaitę – raviolius su įvairiais įdarais.
Itališkos receptūros produktus gaminantys verslininkai save ir prisistato kaip „analogą italų šeimoms“. Fabrikėlyje lyg tikra šeima darbuojasi dviejų–trijų žmonių komanda, kurie nuolat vienas kitam padeda ir paprastose, gyvenimiškose, situacijose – ar reikia nuvežti kurį nors pas gydytoją, ar prižiūrėti vaiką.
Netipiški verslininkai intriguoja ir savo sumanymais. Pavyzdžiui, visiškai pasitikėdami savo klientais siūlo jiems apsitarnauti patiems – tame pačiame pastate, kur ūžia makaronus gaminanti mašina, duris nuo ryto iki vakaro atvėrusi savitarna.
„Žmonės netiki – atvažiuoja net pasižiūrėti, – šypsosi R. Adomavičienė. – Iš pradžių žmonės pinigus dėdavo į molinį indą, sau ir grąžą iš jo pasiimdavo. Paskui pastebėjom aplink besišlaistančius neaiškius tipus ir sugalvojome pakabinti pašto dėžutę – iš jos pinigų nešsitrauksi. Lietuviams tai labai neįprasta, tad dažnas prieš kamerą demonstratyviai parodo, kokių produktų pasiima ir kiek pinigų įmeta.“
Apie tai, kaip pasinėrė į visiškai naują nišą Lietuvoje – naminių makaronų gamybą, plačiai šypsodamasi šeimininkė paveda pasakoti vyrui: „Tegul Ignas papasakoja – nežinau, kokią versiją jis pateiks šį kartą.“
Jiedu neslepia, kad pradžioje lengva nebuvo, jau įsigiję įrangą, atsigabenę reikiamų produktų, suprato, kad to nepakanka – reikėjo ir žinių.
„Mes pradėjome ne nuo to galo – pirmiausia susipirkome ir pasistatėme įrangą, o tik po to ėmėme mokytis gaminti, – šypsodamasis prisimena I. Adomavičius. – Pradžioje viskas buvo blogai, tešla kibo, niekas neišėjo. Su ravioliais sekėsi dar blogiau, jų gamybą net nusprendėme atidėti pusei metų – per tą laiką išmokome, kaip tinkamai padaryti makaronų tešlą, kad ji būtų tąsi, netrupėtų.“
Žmona jam antrina: „Pamenu, Ignas paskambino italui ir sako: pardavėt man blogą įrangą, nes niekas neišeina. O italas ramiu balsu: tu tik daryk, ir padėjo ragelį. Tai mes ir darėm, iki išnaktų bandydavom. Maišėsi diena su naktim, o beveik visus makaronus tekdavo išmesti, nes nepavykdavo.“
Kai rankos pripranta prie gaminimo, dar reikia išsiugdyti ir intuiciją bei greitą reakciją, kad laiku galėtum pastebėti klaidas. Pavyzdžiui, nutrūkus vos vienam spagečio „siūlui“, visose jų pakuotėse trūks numatyto svorio.
Dabar savo arkliuku Adomavičiai vadina raviolius. Patys populiariausi – su jautiena, baravykais, rikota ir špinatais, kalakutiena. Vis dėlto girdami savo produkciją prisipažįsta – patys jų valgantys retai.
„Mes jau atsivalgę. Buvo laikas, kai Ignas jų valgydavo keturis kartus per dieną. Nevalgo jų ir patys italai, jiems jau bloga nuo makaronų, negali net paragauti. Buvo du kartus pas mus atvažiavę, norėjome, kad pažiūrėtų, ar gerai gaminame – patampė tešlą, įmetė į verdantį vandenį, pasižiūrėjo – sako, gerai“, – juokiasi R. Adomavičienė.
Nors ravioliai – klasikinės italų virtuvės pasididžiavimas, lietuviai džiaugiasi turėdami itin palankias aplinkybes jiems gaminti. „Ravioliams naudojame tik tuos ingredientus, kuriuos suprantame, jei paskaitytumėt etiketę, pamatytumėt, kad nėra nieko, ko negalėtumėt pasidaryti namie: apsikepi svogūnus, grybus – pasidarai kaip pas močiutę. Šioje vietoje esame pranašesni net už pačius italus, nes turime fantastišką mėsą, fantastiškus pieno produktus, ir juos panaudojame savo ravioliams. Rikotą, žinoma, tenka atsivežti iš Italijos, bet italai importuoja mūsų moliūgus, baravykus“, – pasakoja I. Adomavičius.
Iš Italijos lietuviai vežasi ir pagrindinį ingredientą – miltus. Ir ne bet kokius – iš visame pasaulyje pripažinto Pietų Italijoje, Baryje, esančio malūno. Pats iš žemės ūkio į verslą perėjęs I. Adomavičius tikina, kad nors daugelis sako, jog ir Lietuvoje galima užauginti kietagrūdžių kviečių, iš tiesų tam sąlygos mūsų šalyje nėra tinkamos. Fabrikėlio šeimininkas skaičiuoja, kad per dieną sunaudojama apie 500 kg miltų.
Švieži makaronai, primena gamintojai, negali būti al dente – jie kur kas minkštesni. „Net italai sako, kad švieži makaronai niekada nebus al dente, tai yra nesuvokiami dalykai, kaip kad BMW su 1 l varikliu“, – šypsodamasi palygina R. Adomavičienė ir primena, kad blogiausia, ką galite padaryti juos ruošdami, – tai pervirti.
Šviežiems makaronams užtenka minutės, sako ji. Svarbu juos dėti jau į verdantį vandenį, kuris būtų jūros sūrumo – makaronai druskos pasiims tiek, kiek reikia. Dar vienas svarbus patarimas – iš anksto pasiruoškite, ką ant jų dėsite, kad makaronai nespėtų atvėsti, tarkim, kol gaminsite padažą.
Kuo pagardinti raviolius – skonio reikalas, bet grietinė kaip kad prie koldūnų, gal ir nėra geriausias pasirinkimas, nebent taip valgote ir makaronus, iš žmonos vairą perima I. Adomavičius. „Žinoma, žmonės skuba, nori pavalgyti kuo greičiau, bet verčiau jau užsidėtų sviesto. Arba greit pašildytų grietinėlę su sūriu – išeina puikus sūrio padažas. O jei skirtų papildomą minutę, į tą sviestą galima įdėti česnako, čiobrelių, pakepinti – ir išeis nuostabiausias padažas. Arba svieste su česnaku pakepinkite saują špinatų, viskas – pasaka. Greičiau nei išsikepti kiaušinienę“, – greitais receptais pasidalija makaronų fabriko šeimininkas.