Vos įžengus pro duris užuodžiamas jūros kvapas, taigi pagrindinę bistro meniu natą būtų galima atspėti ir užrištomis akimis. Kaip pasakoja svetingi šeimininkai – Renatas ir Ingrida Vainiai, savo svečiams jie patys atrinko viską, kas, jų nuomone, skaniausia ir geriausia.
„Sakykit, ar pas jus lankytojai bevalgydami tikrai kriauklėje rado perlą? Ar tai tiesiog jūsų sukurta legenda, kuria norit pritraukti daugiau klientų?“ – nusprendžiu pradėti nuo temos, dėl kurios šia vieta ir susidomėjau.
„O iš kur jūs apie tai susižinojot!? Mes niekam nesigyrėme, – nustemba I. Vainienė ir iškart užsimezga šiltas pokalbis. – Tuo metu mudu kaip tik buvome išvykę paslidinėti. Kai grįžę sužinojome, nudavėme velnių personalui, kad niekas net nenufotografavo. Valgydama austres perlą rado nuolatinė mūsų klientė. Dirbtinai augintose austrėse tikimybė rasti perlą yra vos viena iš 10 tūkst. Žinoma, tas perliukas buvo mažas, žydros spalvos, bet klientė jį įsivyniojo į popierinę servetėlę ir išsinešė. Toks malonus nuotykis.“
Slepiasi apkasuose
Dabar verslininkai šypsodamiesi atvirauja, kad jei būtų žinoję, jog gatvės remontas tiek užsitęs, greičiausiai bistro nė nebūtų atidarę. Tuomet tikrai nemanė, kad šitaip sulauks ir vasaros, juk žadėta, kad gatvė bus sutvarkyta dar kovo mėnesį. „Atsidarėm vasarį, tuomet dar galvojom, gal atidarymą dėl remonto pavėlinti, bet gerai, kad ir nepavėlinom, juk tas remontas vis nesibaigia, o nuomą mokėti reikia“, – kalba I. Vainienė.
Blogiausia, anot jos, kad verslininkai palikti likimo valiai – niekas nieko nepaaiškina, apie naujus remonto darbus galima atsitiktinai sužinoti tik pačiupus kurį nors darbininką.
„O mes užsisakinėjame produktus, kurie greit genda, tiekėjai arti negali privažiuoti, tai baigęs darbą 2–3 val. nakties, turi keltis septintą ryto, kol dar nėra judėjimo, kad galėtum kuo arčiau privažiuoti, ir neši dėžes rankomis. Mums nepaliekama kita išeitis – ir šiukšles į konteinerį nešame toliausiai, ir higienos normas tenka paminti, nes produktus turim neštis per salę“, – apie besitęsiančius vargus pasakoja R. Vainius ir primygtinai prašo padėkoti žmonėms, kurie šia išrausta gatve vis tik suranda kelią iki jų bistro.
Naują verslą pradėjo iš aistros
Renatas ir Ingrida – aistringi keliautojai, bekeliaudami jiedu patys ir atsirinko visus čia paskanauti siūlomus patiekalus. Jų artimieji, tikina dabar jau jūrų gėrybių bistro savininkai, nė kiek nenustebo, kai ilgus metus kurtą savo tarptautinių pervežimų verslą šie iškeitė į visiškai su tuo nesusijusią veiklą. Juk draugai jau ne vienus metus kviečiami paskanauti pagal iš kelionių parsivežtus receptus R. Vainiaus pagamintų egzotiškų patiekalų.
„Tu iš gyvenimo prisirenki daug patirčių, viena iš jų yra maistas, ragavimas. Paprasčiausiai susidomi tuo ir vis giliau veliesi. Su laiku mūsų kelionės tapo tikslinės, nebevažiuodavome kur nors tik pagulėti, vykdavome į gastronomines keliones, iš anksto susidarydavome netgi grafikus, susitardavome su atskirais augintojais, kad galėtume aplankyti jų ūkius“, – pradžią prisimena R. Vainius.
Į naują verslą įtraukta visa šeima – jaunesnėlei, ką tik mokyklą baigusiai dukrai čia tenka padirbėti ir padavėja, ir indų plovėja, vyresnėlė, kuri pati yra fotografė, prisideda prie rinkodaros, o jei reikia, pastovi ir už baro. Didžiuodamasis šeimininkas rodo bistro sienas puošiančias dukros padarytas nuotraukas ir juokais pakomentuoja: „Čia ne dovana, o padėka tėvams, kad ją išauginome, išleidome į mokslus.“
Kuria neįpareigojančią aplinką
Nors bistro veikia vos keturis mėnesius, šeimininkai jau spėjo pažinti savo auditoriją. Verslininkai neslepia, kad didžioji dalis klientų – jau nebe studentai, tai žmonės, spėję pakeliauti po pasaulį ir turintys pajamų. Nepaisant to, akcentuoja norintys išsiskirti iš prabangių vietų neįpareigojančia aplinka.
„Norime žmonėms parodyti, kad tos pačios austrės nėra vien tik prabangos produktas, juk pasaulyje jos valgomos ir turguje, ir gatvėje, pakrantėse ir pan. Tam nereikia patiesti baltos staltiesės ir pastatyti žvakių, nenorime kurti restoraninės aplinkos. Mes matome, kad ir tarp mūsų klientų nemažai tokių, kurie mėgsta jūrų gėrybes, bet nenori eiti vakarieniauti pasipuošę, nori pavalgyti kasdieniškai“, – aiškina I. Vainienė.
Tautiečiai, anot jų, – vieni įnoringiausių svečių. „Tikrai jaučiame, kad lietuviai jau išprusę ir su jais visada malonu pasikalbėti. Tokie klientai yra davę ir ne vieną gerą patarimą, padėjo mums ištaisyti kai kurias savo klaidas, – apie lankytojus pasakoja R. Vainius. – Blogiau su tokiais, kurie kartą pabuvę Turkijoje ar Egipte jau galvoja, kad matę daug pasaulio. Ten paragavę šaldytų midijų atėję aiškina, kad mūsų midijos turi pašalinį kvapą. Tokiems sunkiai įrodome, kad specifiškai midijos kvapia dėl to, kad jos šviežios.“
Šypsodamasis bistro šeimininkas sutinka, kad didžiajai daliai lietuvių dar yra ko pasimokyti, pavyzdžiui, juos sunku atpratinti nuo noro reikia nereikia maistą pagardinti įvairiais padažais.
„Tarkim, nors mes ir turime raudonojo acto, aš jo niekada nesiūlau, net nededu į komplektą. Padavėjus esu pamokęs, kad jei šio padažo pasiteiraus, tada ir galės nunešti. Norim klientus edukuoti. Paskandinęs austrę padaže ar citrinos sultyse kaži ar jis pajaus tikrąjį skonį“, – kalba R. Vainius.
Jam antrina ir žmona. Ne veltui bistro sezono metu būna devynių skirtingų rūšių austrių – jos skiriasi ne tik pavadinimais, bet ir skoniu, tačiau per padažus tampa nebeįmanoma tų skonių atskirti. „Klientas turėtų užsisakyti visas skirtingas austres ir valgyti jas be padažų – tik taip išsirinks mėgstamiausią, pajus, kuri saldesnė, kuri sūresnė“, – dėsto I. Vainienė.
Kriaukles puošia aukso dulkėmis
Bistro galima paragauti austrių, atkeliavusių iš trijų šalių: Olandijos, Prancūzijos ir Airijos. Pastarųjų kokybe verslininkai itin džiaugiasi. „Airijos augimvietėje, iš kurios mes vežamės austres, sąlygos joms augti labai palankios. Pakrantė turi užutėkį su siauru išbėgimu į jūrą. Per atoslūgį vanduo ten nespėja išbėgti, kitaip nei, tarkim, Prancūzijoje, kur netekusios vandens austrės patiria stresą. Airijoje jos auga šiltnamio sąlygomis, atslūgęs vanduo neišplauna jų maistinių medžiagų, todėl jos itin aukštos kokybės. Viena kokybiškiausia jų austrė ne kartą laimėjo ir parodose, dabar augintojai jas net barsto aukso dulkėmis“, – pasakoja R. Vainius.
Netrukus jis atneša visą dėžę tokių, auksu padengtų, austrių. Šios išskirtinės austrės kainuoja brangiausiai – po 5 eurus (kitos austrės čia kainuoja nuo 2,5 iki 3,5 Eur, beje, užsisakyti galima mažiausiai 3 austres), tačiau verslininkai tikina, kad jos išperkamos greičiausiai. Beje, tokių austrių, kaip tikina pašnekovai, nerasite niekur kitur visose Baltijos šalyse.
Austrės vertinamos ne tik pagal išvaizdą ir skonį, bet ir gamybos specifiką. Auksinėmis vadinamos austrės atrenkamos rankomis. Vėliau jos laikomos atskirai, kur gausu maistinių medžiagų, dėl to jos itin mėsingos.
„Trečio numerio auksinė austrė bus didesnė už kitos rūšies pirmo numerio austrę. Jei įprastai austrėje mėsos yra 6–8 proc. viso jos svorio, tai auksinėje yra 25 proc. svorio“, – aiškina I. Vainienė.
Šviežumas – svarbiausia
Ilgai stovėdamos austrės sausėja, todėl, kaip sako pašnekovė, ar jos dar nesugedusios, galima suprasti paprasčiausiai kaukštelėjus į kriauklę: jei austrė jau negera, išgirsite, kad ji barška kaip tuščia. Kitas požymis pastebimas jau atidarius austrę – jei dėl kokio nors išorinio poveikio ji pati užsidaro, vadinasi, austrė gera, jei nebeužsidaro – verčiau tokios austrės atsisakykite.
Austrių šviežumą užtikrina tinkamos jų laikymo sąlygos. Šiame bistro jos laikomos specialiai tam skirtame inde su vėsinamu jūros vandeniu. Pasirodo, austrėms pavojingas gėlas vanduo, todėl jas laikant ant ledukų, kaip kad daroma daugelyje prekyviečių, būtina užtikrinti, kad šie neištirptų. Taip pat svarbu, kad austrės nesiliestų su kitomis jūrų gėrybėmis – nuo jų lengva perimti pavojingas bakterijas.
Be austrių ir midijų, kurių porcija čia kainuoja nuo 12 iki 15 Eur, galima paskanauti patiekalų iš tuno (8–16 Eur), aštuonkojo (8–18 Eur), o bene labiausiai šeimininkai didžiuojasi ypatinga „Matjes“ silke (7 Eur).
„Tai yra dar neneršusi silkė. Žinoma, skamba nelabai skaniai, tad mes ją pervadinome į Nebučiuotą silkutę. Ji gaunama tik vieną kartą per metus, prieš nerštą, gegužės mėnesį. Olandai dėl šios silkės tiesiog pamišę, rengia net specialius festivalius. Ji negardinama jokiais pagardais, valgoma žalia, tik išvalyta. Ji riebesnė ir tvirtesnė už mums įprastas žuvis“, – pasakoja R. Vainius ir džiaugiasi, kad klientai šį patiekalą jau spėjo įvertinti.