Paaiškėjo, kodėl žmones traukia riebus maistas – tai gali padėti gydant nutukimą

Blyneliai su klevų sirupu ir gabalėliu sviesto, traškios gruzdintos bulvytės ar saldi porcija ledų – tai vos keletas riebių patiekalų, kuriems ne visi geba atsispirti. Suvaldyti šį potraukį sudėtinga ne vien dėl valios trūkumo: norą valgyti riebų maistą lemia ryšys tarp žarnyno ir smegenų, skelbia moksliniame žurnale „Nature“ rugsėjį publikuotas tyrimas.

„Mūsų tyrimas atskleidžia, kad liežuvis smegenims praneša apie tai, kas mums patinka, pavyzdžiui: saldūs, sūrūs arba riebūs dalykai. Tuo tarpu žarnynas informuoja smegenis apie tai, ko mes norime ir ko mums reikia“, – atradimo svarbą pabrėžia biochemijos, molekulinės biofizikos ir neuromokslų profesorius, daktaras Charles‘as Zuker‘is.

Drauge su kitais Kolumbijos Zuckerman‘o instituto mokslininkais C. Zuker‘is nustatė, jog į žarnyną patekę riebalai pažadina signalą, kuris per nervus pasiekęs smegenis sukuria riebaus maisto troškimą.

Atrasti naują ryšį tarp žarnyno ir smegenų padėjo pelės

C. Zuker‘io kolegė, daktarė Mengtong Li, norėjo ištirti, kaip pelės reaguoja į gyvybiškai svarbius maistinius riebalus, lipidus bei riebalų rūgštis. Atlikdama tyrimą, ji leido pelėms laisvai pasirinkti, ką gerti: arba vandenį su ištirpusiais riebalais, arba vandenį su saldikliais.

Vos per keletą dienų pastebėta, jog graužikai kur kas labiau linkę gerti riebų vandenį. Potraukis išliko net ir tuomet, kai mokslininkai genetiškai modifikavo peles ir pašalino jų gebėjimą jausti riebalų skonį.

„Nors gyvūnai nejautė riebalų skonio, jie vis tiek buvo linkę juos vartoti“, – akcentuoja daktaras C. Zuker‘is.

Tyrėjai pradėjo samprotauti, kas paaiškintų tokią gyvūnų reakciją į riebalus. Nustačiusi biologinį mechanizmą, dėl kurio pelės tyrimo metu dažniau gėrė riebų vandenį, daktarė M. Li pradėjo atidžiau apžiūrinėti patį žarnyną ir aptiko dvi ląstelių grupes, kurios, reaguodamos į riebalus, siuntė signalus vagaliniams neuronams.

„Viena ląstelių grupė funkcionuoja kaip bendras esminių maistinių medžiagų jutiklis, reaguojantis ne tik į riebalus, bet ir į aminorūgštis, cukrų. Kita grupė reaguoja tik į riebalus ir galbūt padeda smegenims juos atskirti nuo kitų žarnyne esančių medžiagų“, – samprotauja daktarė M. Li.

Tuomet mokslininkė žengė dar vieną svarbų žingsnį ir vaisto pagalba užblokavo šių ląstelių veiklą – neuronai nebegalėjo reaguoti į žarnyne esančius riebalus. Pelės prarado apetitą riebalams.

„Šios intervencijos patvirtino, kad kiekvienas biologinis žingsnis nuo žarnyno iki smegenų yra kritinis gyvūno atsakui į riebalus. Eksperimentai taip pat suteikia naujų strategijų, leidžiančių pakeisti smegenų reakciją į riebalus ir galbūt net patį elgesį su maistu“, – pasakoja daktarė.

Žingsnis link nutukimo gydymo

Siekiant užkirsti kelią ne itin sveikiems mitybos pasirinkimams bei išspręsti persivalgymo sukeltą pasaulinę sveikatos krizę, tyrime iškeliama galimybė ateityje sąmoningai trikdyti už potraukį riebiam maistui atsakingą žarnyno ir smegenų ryšį.

„Tyrėjų gebėjimas kontroliuoti riebaus maisto troškimą ilgainiui gali nuvesti prie gydymų, kurie galimai padėtų įveikti nutukimą“, – tyrimo rezultatais džiaugiasi neuromokslų profesorius Scott‘as Sternson‘as.

Kadangi nutukimo diagnozę turinčių žmonių skaičius per 40 metų beveik padvigubėjo, o Pasaulinė nutukimo federacija (angl. World Obesity Federation) spėja, kad 2030 m. nutukusių žmonių žemėje bus daugiau kaip 1 bilijonas – 1 iš 5 moterų bei 1 iš 7 vyrų – šio tyrimo rezultatai yra potencialus tramplynas, padėsiantis išvengti liūdnų prognozių.

„Besaikis pigaus ir stipriai perdirbto maisto, kuriame gausu cukraus bei riebalų, vartojimas pražūtingai veikia žmonių sveikatą. <...> Kuo geriau suprasime, kaip šie maisto produktai keičia skonio suvokimą bei žarnyno ir smegenų ašį, tuo daugiau galimybių turėsime užkirsti tam kelią“, – sako daktaras C. Zuker‘is.