2005 metais pirmąkart įvykęs muzikos festivalis „Tomorrowland“ vangiai pritraukė dalyvių, oficialiai teigiama, kad organizatoriai išdalijo kelis tūkstančius bilietus pusvelčiui tik tam, kad erdvės neatrodytų tuščios. Ir iš tiesų, žiūrint festivalio archyvus, kyla šypsena ir kartu susižavėjimas, kad per mažiau nei dešimtmetį šis unikalus renginys taip išsiplėtė.
Man šiemet sėkmė nusišypsojo antrąkart, tad po trejų metų pertraukos aš ir vėl kroviausi lagaminą. Rašau žodį „sėkmė“, nes įsigyti šio festivalio bilietus yra tikrai sunku, juos išperka vos per kelias pirmąsias minutes.
Visa festivalio teritorija apima daugiau nei 44 hektarus, kuriuose erdvės pasidalija atitinkamai: automobilių stovėjimo aikštelės, palapinių miesteliai (įvairios galimybės apsigyventi: vežtis savo palapinę, apsigyventi festivalio paskirtose palapinėse ar nameliuose ir pan.) ir svarbiausia – pagrindinė muzikos bei įvairių pasirodymų oazės erdvė. Teritorijos aptvertos, patekimas galimas tik su specialia apyranke, o ir atstumai tarp jų nemaži – mes nuo savo palapinės iki pagrindinės festivalio vietos eidavome apie pusvalandį. Bendros informacijos papasakojau nemažai, bet pereikime prie konkretesnės temos – festivalio maitinimo.
Palapinių miestelyje, arba kitaip „DreamVille“, yra įrengta pagrindinė aikštė, kurioje įsikūrę skirtingi maisto tiekėjai, siūlantys įvairų maistą: nuo autentiškos krosnyje kepamos picos iki kiniškų makaronų, nuo juodųjų ryžių paeljos iki blynelių su šviežiomis uogomis ar belgiškų bulvyčių. Pasirinkimas didelis, eilės ilgai neišsilaiko, nes visi tiekėjai stengiasi aptarnauti kuo greičiau ir kuo daugiau žmonių. Natūralu – nori uždirbti, nes patiekalo kaina prasideda nuo 5 EUR (belgiškų bulvyčių porcija buvo pigiausia). Tiesa, festivalyje veikia „be grynųjų“ politika ir yra naudojama unikali vadinamųjų perlų atsiskaitymo sistema: vienas perlas = 1,6 EUR, tad lentoje, matydamas kainą perlais, iš tiesų eurais sumokėsi daugiau.
Kaip ir minėjau, maisto tiekėjai stengiasi operatyviai aptarnauti visus išalkusius, bet „DremVille“ erdvėje galimos ir alternatyvos. 1) Gali gaminti, valgyti savo atsivežtą maistą (į palapinių miestelį galima įsinešti savo maistą ir gėrimus) arba 2) gali įsigyti maisto čia pat įrengtoje maisto prekių parduotuvėje ir jį valgyti ar išsikepti tam specialiai skirtose grilių zonose (paslauga papildomai nekainuoja, o ir maisto kainos parduotuvėje nesikandžioja). Mes išbandėme visus tris variantus: mėgavomės kartu su šimtais kitų stovyklautojų kepamos mėsytės kvapu, dalijomės įvairiais atsivežtais užkandžiais su savo palapinės kaimynais, ragavome skirtingų tiekėjų siūlomus patiekalus.
Festivalio erdvėje, į kurią jau nieko iš išorės įsinešti negali (nebent vandens buteliuką), taip pat įrengtos maitinimo erdvės, tik šįkart jos nesukoncentruotos vienoje vietoje, o išskaidytos po daugybę hektarų. Labai logiškas sprendimas, nes jeigu savo šokiams pasirenki vieną iš šešiolikos scenų, natūraliai nori visas paslaugas gauti kuo arčiau jos, tad visa privaloma logistika (maistas su valgymo erdve, tualetai ir kt.) yra įrengiama beveik prie kiekvienos iš jų.
Be minėtų maitinimo vietų, šioje erdvėje veikia ir keli unikalūs restoranai, iš kurių vienas gali pasigirti nuostabiu vaizdu į pagrindinę sceną. Unikalūs jie savo virtuve, nes net ir atvykęs į muzikos festivalį, tu gali papietauti ar pavakarieniauti pas „Michelin“ žvaigždutę turintį šefą. A la carte meniu nuo burgerių iki šonkauliukų ar karališkų krevečių. Tiesa, apsilankymą daugumoje iš šių restoranų reikia planuoti iš anksčiau ir nusipirkti specialius bilietus konkrečiai datai ir laikui. Kainos prasideda nuo 30 EUR asmeniui.
Dar viena šio festivalio įdomybė – dekoracijos. Scenų ir ypač pagrindinės dekoras įspūdingai keičiasi kasmet, bet ir visų kitų erdvių ir pozicijų apipavidalinimas kinta bei priverčia tave sustoti iš nuostabos. Miškelyje įrengtas desertų stalas, šiukšlių dėžės patapusios gėlėmis, iš vandens išlindusios žuvys, besispjaudančios ugnimi, daugybė unikalių lempučių ir kitos detalės tave dar labiau įpainioja į paslaptingąją „Tomorrowland“ temą, kuri šiemet buvo – „Story of Planaxis“.