Prancūzų restorano savininkas Vilniuje pasakė, ką mano apie lietuviškus cepelinus

Kovo mėnesį pasaulinis Prancūzijos gastronomijos projektas „Goût de France / Good France“ trečią kartą iš eilės sukvietė daugiau nei 2000 virėjų iš penkių žemynų švęsti pavasario dieną kartu su prancūziška virtuve. Vilniuje esantis restoranas „Café Montmartre“, jo savininkas prancūzas Thomas Teitenas ir virtuvės šefas Christianas Mathis taip pat prisijungė prie šio pasaulinio projekto.

Šventėje dalyvaujančiuose restoranuose vakarienės metu pagerbiama prancūzų virtuvė, jos novatoriškumas ir vertybės, kurias ji puoselėja bei malonumas dalintis saugant gamtą ir sveikatą. Renginio tikslas – pristatyti prancūzų art de vivre, tradicinius produktus, skatinti turistus atrasti Prancūziją.

Net trečdalis turistų teigia, kad juos atvykti į Prancūziją paskatino jos virtuvė, gurmaniški patiekalai, kurie įtraukti į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. „Goût de France / Good France“ meniu sudaro aperityvas, užkandžiai, vienas ar keli pagrindiniai patiekalai, sūris arba desertas, prancūziškas vynas ar šampanas.

Šį renginį organizuoja žinomas virtuvės šefas Alainas Ducasse ir Prancūzijos užsienio reikalų ir tarptautinės plėtros ministerija. Jau 1912 metais virtuvės šefas Auguste Escoffier (1846 – 1935) inicijavo Epikūro vakarienes: tas pats meniu, tą pačią dieną patiekiamas įvairiuose pasaulio miestuose dideliam skaičiui svečių.

Na, o šį kartą restoranas „Café Montmartre“ pateikė štai tokį meniu.

Užkeptos jūrų šukutės porų patale

Jautienos didkepsnis su ančių kepenėlėmis, trumais pagardintas Maderos padažas, žiemos daržovės

„Pavlova“

Morenginis tortas puoštas šviežiomis uogomis ir plakta grietinėle

DELFI Maistas pakalbino restorano savininką prancūzą Thomą Teiteną ir pasidomėjo, kodėl prancūzų virtuvė yra geresnė nei lietuvių?

„Gyvenu Vilniuje jau 20 metų ir man nepatinka, kad Lietuvoje yra paplitęs mitas, jog prancūzų virtuvė yra geresnė nei lietuvių.

Štai Prancūzijoje mes galime džiaugtis, kad turime Atlanto vandenyną, Viduržemio jūrą, gerą klimatą ir daug šviežių maisto produktų. Lietuvoje jų pasirinkimas yra daug mažesnis ir klimatas čia – prastas, todėl visa pagarba Lietuvos virėjams, kurie turi būti labai kūrybingi gaminat iš vietinių produktų.

Prancūzai gali valandų valandas kalbėti apie maistą. Jie nemėgsta skubėti sėdėdami prie stalo, nes tai labiau komunikacijos momentas: kalbėtis, dalintis maistu, ne tik valgyti. Todėl jei Lietuva ir turi ko pasimokyti iš mūsų virtuvės, tai ne maisto ruošimo, o mėgavimosi akimirkomis būnant vienas su kitu ir mokėjimu dalintis valgiu“, – apie prancūzų virtuvės ypatumus papasakojo restorano savininkas.

Šmaikščiai paklausėme, kiek tonų varlių suvalgoma per Prancūzijos gastronomijos dieną visame pasaulyje?

„Manau, kad tai yra daugiau legenda dėl tų varlių kojelių. Aš pats pirmą kartą jas pabandžiau būtent Vilniuje. Niekada prieš tai nebuvau jų valgęs. Jos – beskonės. Aš kur kas labiau prijaučiu jūsų cepelinams!“, – su šypsena veide atsakė Th. Teitenas.