Aiste, papasakokite, kaip tinklaraštis atsirado jūsų gyvenime? Ar visada mėgote gaminti?
Gaminti mėgstu nuo vaikystės, man tai – neatsiejama gyvenimo dalis. Patinka ne tik gaminti, bet ir ragauti, atrasti kitus skonius, išbandyti naujus receptus, domėtis šia tema.
Maisto gaminimas man yra pati geriausia meditacija, atotrūkis nuo darbų, rutinos, rūpesčių. Viskas prasideda nuo idėjos – dažniausiai galvoje atsiranda kokio nors patiekalo vizija, išsigryninu ją, susiplanuoju laiką ir įgyvendinu. Negaliu išskirti, ką mėgstu gaminti labiau, – man svarbiau, kad procesui galėčiau skirti pakankamai laiko, būtent tada gimsta labiausiai džiuginantys skoniai.
Visada savo pagamintų patiekalų nešdavausi į susibūrimus, šeimos šventes, gamindavau tortus gimtadienius švenčiantiems bičiuliams, darydavau valgomas dovanas – sausainius, granolą, džemus, užtepėles. Mėgstu vaišinti ir dalintis maistu, net studijuodama draugus kviesdavausi į vakarėlius, kuriuose ką nors kartu gamindavome, tad apie šį mano pomėgį žino visi mane pažįstantys. Neretai sulaukdavau paraginimų pradėti rašyti tinklaraštį ir dalintis receptais. Ilgai atidėliojau, bet galiausiai nusprendžiau pabandyti.
Kodėl „Pipirai piene“?
Išsireiškimas „pipirai piene“ atspindi gyvenimą ir jo iššūkius. Pipirus piene patiriame kiekvienas. Pieno su pipirais skonis turbūt nesužavėtų, bet kiek kartų gyvenime buvome priversti daryti tai, ko nenorime arba išgyventi sudėtingas situacijas? Žvelgiant iš kitos pusės, esame linkę nesureikšminti paprastų dalykų gyvenime, pamirštame jais mėgautis ir vertinti, kol jų neprarandame. O pipirus piene pastebime visada.
Gyvenimas plačiąja prasme yra pienas, tarsi upė nešantis mus viena ar kita kryptimi, o pipirai – saldūs, aštrūs, kartūs, kvapnūs, spalvoti nuotykiai jame.
Šiuo metu auginate dukrytę, kaip pasikeitė šeimos mityba?
Didžiausias pokytis yra tai, jog dabar visada valgome prie stalo ir tai, jog aš dažniausiai valgau atvėsusį maistą.
Nuo to laiko, kai dukrą pradėjome primaitinti, labiausiai pasiilgstu salotų – anksčiau jų – įvairių, sočių ir spalvingų – gamindavau daugiau.
Derinamės prie vaiko poreikių, bet atskirai jai gaminu retai, stengiuosi, kad visi valgytume tokį patį maistą. Kartais mažajai valgytojai tenka šiek tiek adaptuoti, bet manau, kad nuo pat mažų dienų svarbu vaiką pažindinti su skirtingais maisto produktais ir vis pasiūlyti, net jei daugybę kartų atsisako kažkurį ragauti.
Pagrindiniai principai išliko – tiek anksčiau, tiek dabar stengiuosi planuoti savaitės meniu, tokiu būdu užtikrindama kuo įvairesnį maisto racioną, įtraukdama daugiau sezoninių produktų. Gamindama naudoju šviežias ir prieskonines žoleles, maistą mėgstu gardinti riešutais ir sėklomis, saikingai naudoju druską, vengiu itin perdirbto maisto. Nemėgstu riebaus maisto, todėl dažniau troškinu arba kepu orkaitėje nei kepu keptuvėje.
Jūsų tinklaraštyje – daug dėmesio raugui. Ar seniai jis jūsų virtuvėje?
Pirmąjį raugą – tiksliai nepamenu ar iš draugės ar iš kolegės – gavau prieš daugiau nei dešimtmetį. Juo rūpintis buvo lengva, o tuo metu kepdavau tik ruginę duoną, kurios tešlą reikėdavo užmaišyti iš vakaro, per naktį palaikyti kambario temperatūroje, o ryte dėti į orkaitę. Panašios ruginės duonos su sėklomis receptą ir dabar galima rasti tinklaraštyje.
O tikroji, gilesnė pažintis, kuomet raugą dariausi jau pati, įvyko prieš maždaug šešerius metus. Užsienio tinklaraščiuose prisiskaičiau apie kvietinę raugo duoną, kuri netrukus ir Lietuvoje išpopuliarėjo „sourdough“ terminu. Lietuviškai informacijos tuo metu apie tokią duoną nebuvo.
Užsiauginau raugą – pavyko tik iš antro karto – ir pradėjau kepti, bandžiau įvairius miltus, puodus, priemones – mokiausi klaidų ir bandymų būdu. Pasidariau kelių rūšių raugus: kvietinį, ruginį ir universalų. Daug skaičiau ir praktikavausi, atradau, kad raugą galima naudoti ir saldiems kepiniams, pavyzdžiui, bandelėms, blynams, spurgoms. Tiek aš, tiek vyras pajutome raugo privalumus – kepiniai su juo buvo lengviau virškinami, išraiškingesnio skonio, sotesni.
Duona nuo pat pradžios džiugino savo skoniu, bet aš vis norėjau atrasti su kokiais miltais geriau iškyla, koks kepimo indas geriausiai atskleidžia jos savybes, kokia fermentacijos trukmė yra optimali ir taip toliau – iki dabar dar aplanko noras ką nors patobulinti ar pamėginti kitaip. Beje, vis dar naudoju tą patį raugą, kurį tąkart pasidariau.
Daugeliui, kurie pamėgę raugą, kyla klausimas: ką, be duonos ir fokačijos, dar galima gaminti, nes nesinori gyvo produkto išmesti. Kaip sprendžiate šį klausimą?
Man atrodo, kad kiekvienas naudojantis raugą anksčiau ar vėliau susiduria su dilema, kur dėti raugo likutį. Aš – ne išimtis. Ir visokių etapų yra buvę – ir kai stengdavausi kuo daugiau jo sunaudoti, ir kai maitinant raugą, dalį jo tenka išmesti.
Dabar informacijos, kur naudoti raugo likutį apstu, kaip ir receptų. Su juo galima kepti puikiausius blynus, vaflius, krekerius, įvairius pyragus. Raugo likutį galima išsidžiovinti ir taip visada turėti atsarginį variantą, jeigu motininis raugas sugestų.
Šiuo gyvenimo etapu bent kartą per savaitę kepu kvietinę raugo duoną. Savaitgaliais mėgstame valgyti su raugu gamintus blynus, vaflius, beigelius, taip pat dažnai užmaišau picos tešlos.
Raugo vafliai
Vaflių tešlą galima gaminti iš prieš tai šaldytuve laikyto raugo – tokiu atveju, tešlą užsimaišykite iš vakaro, o kepkite ryte. O jeigu naudojate aktyvų raugą, t.y. nuimate dalį iš motininio raugo, pamaitinto prieš 8 – 10 val., tuomet per naktį laikyti nereikia. Užmaišę tešlą galite iškart ir kepti.
Ingredientai 8 vafliams:
130 g raugo
45 g sviesto
285 g pasukų
2 kiaušinių
3 valg. š. cukraus.
1/4 arb. š. druskos
200 g miltų (150 g speltos miltų ir 50 g kvietinių miltų)
1 arb. š. kepimo miltelių
Gaminame:
I būdas: naudojant aktyvų (pamaitintą) raugą.
Sviestą išlydykite ir atvėsinkite.
Kiaušinius lengvai išplakite, supilkite cukrų ir dar šiek tiek paplakite.
Raugą sumaišykite su pasukomis, išplaktais kiaušiniais ir atvėsusiu sviestu.
Atskirame dubenyje sumaišykite miltus su kepimo milteliais ir druska.
Į skystą masę palengva įmaišykite miltų mišinį.
Prieš kepimą leiskite tešlai pastovėti bent 20 minučių ar daugiau.
Kepkite įkaitintoje belgiškų vaflių kepyklėje. Atvėsinkite ant grotelių – taip vafliai nesudrėks.
II būdas: naudojant nemaitintą raugą (prieš tai laikytą šaldytuve).
Iš vakaro:
Nemaitintą raugą sumaišykite su pasukomis, cukrumi ir miltais iki vientisumo. Indą uždenkite ir palikite per naktį kambario temperatūroje.
Ryte:
Sviestą išlydykite ir atvėsinkite.
Lengvai išplakite kiaušinius.
Į raugo tešlą įmaišykite kiaušinius, sviestą, druską ir kepimo miltelius.
Kepkite ir skanaukite!
Rikotos spurgytės su raugo likučiu
Porcijų skaičius: 22 nedidelės spurgos
Ingredientai:
Spurgytėms:
150 g rikotos arba švelnios, kreminės varškės (kambario temperatūros)
50 g cukraus
2 kiaušiniai
120 g raugo likučio (maitinimo metu nuimto raugo)
3 arb. š. smulkiai nutarkuotos apelsino žievelės
¼ arb. š. druskos
5 g kepimo miltelių
135 g kvietinių miltų
1 litro rapsų aliejaus virimui
1–2 valg. š. cukraus pudros pabarstymui
Apelsino sirupui:
~100 ml apelsino sulčių
1 valg. š. rudo cukraus
1 arb. š. tapijokos miltų arba krakmolo
Gamybos eiga:
Tešlos gamyba.
Dubenyje šluotele išplakite kiaušinius su cukrumi.
Dėkite rikotą, nuimtą raugą, apelsino žievelę ir išmaišykite.
Kitame dubenyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius ir druską.
Palaipsniui dėkite miltus į tešlą ir maišykite iki vientisumo. Tešla bus gana tiršta, bet ne tokia, kad galėtumėte spurgas formuoti rankomis. Šias spurgytes į įkaitusį aliejų reikės dėti dviejų šaukštelių pagalba.
Spurgų virimas.
Supilkite aliejų į puodą ir kaitinkite ant vidutinės ugnies, kol pasieks 180 – 182 laipsnių temperatūrą.
Kabinkite tešlą šaukšteliu (tinka normalaus dydžio arbatinis šaukštelis, mažas ledų šaukštas, nedidelis matavimo šaukštelis ar pan.), prilaikykite kitu šaukšteliu ir jo pagalba nustumkite į verdantį aliejų. Vienu metu virkite 7 – 8 spurgas.
Spurgas virkite apie 3 – 4 minutes, kol gražiai apskrus. Virimo laikui įpusėjus, spurgas, jei reikia, apverskite – maniškės puode vartosi pačios. Stebėkite, kurios ruduoja smarkiau ir apversti.
Iškepusias spurgas dėkite ant popierinio rankšluosčio, kad sugertų aliejaus perteklių.
Prieš dėdami kitą spurgyčių partiją, leiskite aliejui kelias minutes pavirti, kad vėl pasiektų reikiamą temperatūrą. Jei aliejus bus per mažai įkaitęs, spurgos prisigers aliejaus.
Spurgytes galite apibarstyti cukraus pudrą ir / arba pasiruošti apelsino sirupą mirkymui.
Apelsino sirupas.
Išspauskite apelsino, kurio žievelę nutarkavote, sultis. Priklausomai nuo apelsino dydžio, jų gali gautis nuo 80 iki 100 ml. Jei sulčių bus mažiau nei naudojama šiame recepte, šiek tiek sumažinkite krakmolo ir cukraus kiekį.
Supilkite apelsino sultis į nedidelį puodą, įdėkite šaukštą cukraus ir leiskite užvirti. Palikite pavirti kelias minutes.
Į mažą dubenuką įdėkite 3 valg. š. apelsino sulčių ir sumaišykite su tapijokos miltais. Skystį supilkite atgal į puodą ir gerai išmaišykite.
Nuimkite nuo kaitros ir leiskite atvėsti.
