Buvo ir Gedimino prospekte
Vilniaus miesto savivaldybės vyresnioji patarėja Ramunė Baniulienė sako, kad sodai miestuose turėjo ne tik estetinę, bet ir praktinę reikšmę, o jų būta net miesto centre.
„Visų pirma kiekvienas miestietis, turintis nors kokį laisvą plotą žemės, stengėsi savo reikmėms užsiauginti daržovių, vaisių. Neturtingesniems, tai buvo vienintelė galimybė praturtinti savo racioną. Beveik kiekvienas vienuolynas turėjo savo sodus – apie tai byloja ir pavadinimai: Misionierių sodai, Bernardinų sodas. Dabar tai dideli, gražūs miesto parkai.
Sodų buvo ir Gedimino prospekte. Apie tai patvirtina ir rašytiniai šaltiniai. Stoties rajone planuojama atkurti ir garsaus botaniko vardu pavadintus Strumilos sodus“, – vardija pašnekovė.
Ji sako, kad centrinėje miesto dalyje gyventojų tankumas buvo didesnis ir žemė buvo brangesnė, todėl sodų čia nebuvo daug, juos turėjo nebent vienuolynai, didikai, valdovai. Vis dėlto toliau nuo Vilniaus centro – vos ne prie kiekvienų namų žaliuodavo sodelis.
„Kaip tai atrodė, galime pamatyti medinėse Šnipiškėse. Šioje vietoje vis dar likę pavieniai sodeliai. Tokių sodų yra ir tolimesniuose rajonuose – Rasose, Jeruzalėje, Antakalnyje...
Jų galima pamatyti Vilkpėdėje (Savanorių pr. 48), Karoliniškėse (Šimulionio g. 25), šį labai mėgsta gyventojai, Verkiuose, prie Belmonto. Visame mieste yra pavienių obelų, kriaušių“, – vardija ji.
Nuo obelų iki egzotinių vaisių
Prie namų esantys sodai, sako R. Baniulienė, buvo kuriami paprastai – gyventojai sodino obelis, kriaušes, vyšnias, slyvas. Greta jų žaliavo gėlynai ir darželiai.
„Jei kalbėtume apie rūšis, žinomo Vilniaus sodininko (jį mena Sodų g. Vilniuje) Juozapo Strumilos 1820 metais Vilniuje išleistame sodininkystės vadovėlyje – „Šiaurės sodai“ mūsų krašte rekomenduojamos šios obelų veislės: „Berliner-Apfel“, „Borstorfer“, „Žieminis kalvilis“, „Raudonasis kalvilis“, „Pomme d’Api“, „Žalsvai pilkasis rambouras“, „Raudonasis rambouras“, „Anglų renetas“, „Auksinis renetas“, „Baltasis renetas“, „Raudonasisį renetas“, „Pilkasis renetas“, „Orleano renetas“ ir „Štetino obuolys“.
Greta jų autorius dar siūlo „Ananasinius“, „Sonnante“, „Violet“, „Faros grand“, „Non-ppareile“, „Weinappfel“, „Pepping“, „Aportapfel“, „Hechtapfel“, „Hernapfel“, „Himber apfel“, „Jungfernapfel“, „Kaiser apfel“, „Alyvinius obuolius“. J. Strumilos pateikiami veislių pavadinimai aiškiai rodo prancūzišką arbą vokišką jų kilmę“, – pasakoja pašnekovė.
Jos teigimu, vieno iš Lietuvos pomologijos (vaisinių medžių ir krūmų veislių mokslas) pradininkų, didžiulės vaismedžių kolekcijos savininko, profesoriaus Adomo Hrebnickio 1906 metų puikiai iliustruotame „Vaisių atlase“ iš lietuviškų ar Lietuvoje auginamų veislių rasime „Antaninį“, „Lietuvos pepiną“, „Sierinką“, „Popierinį“, „Avietinį“, „Lietuvos cukrinuką“, „Černoguzą“, „Rudens dryžuotąjį“.
Kiek kitokios mados vyravo didikų soduose. Jais jau rūpinosi sodininkai, jie buvo specialiai planuojami, netrūko egzotinių augalų.
„Žinoma, tam tikros mados buvo tiek tuomet, tiek dabar. Jų oranžerijose (įstiklintuose soduose) augdavo ir ananasų, apelsinų ar kitų egzotinių vaisių“, – pridėjo R. Baniulienė.
Užleido vietą miestui
Lietuvos arboristikos centro vadovas Sigitas Algis Davenis sako, kad daugiausiai obelų sodai sodinti pokario metais, jiems dabar kokių 70-80 metų, jų išlikę nedaug, dažniausiai šiandien galime pamatyti tik jų fragmentus.
Buvę sodai daugiausiai nyko dėl urbanizacijos, žaliosios zonos plečiantis miestams užleido vietą pastatams, dalis sodų neprižiūrimi nunyko patys, sulaukėjo.
„Vilnius plėtėsi, kaimai aplink centrą virto mikrorajonais, pavyzdžiui, Lazdynai, Karoliniškės. Tie sodai išnyko dėl atsiradusios miestų infrastruktūros, kai kur išliko, bet tik jų fragmentai.
Vienas iš didžiausių išlikusių sodų yra Karoliniškėse. Pernai bandėme atsodinti senąsias Lietuvos veisles, kurios buvo plačiai diegiamos prieš maždaug 100 metų. Čia aktyvi ir bendruomenė, kuri savo pastangomis obelis prižiūri. Žinoma, svarbu rūpintis ir pačių medžių sveikata, ne tik surinkti derlių, o apie tai jau reikia nusimanyti. Ten skanūs obuoliai, gyventojai juos renka“, – pasakoja jis.
Lietuvos arboristikos centras savanoriškais pagrindais prisideda prie senųjų sodų ir kitų medžių išsaugojimo.
Kitas obelų sodas yra Pučkoriuose – Vilniaus miesto dalyje, tarp Antakalnio ir Naujosios Vilnios.
„Sodas yra gana apleistas, daugiau prižiūrima žolė, aplinka. To sodo valdytojas – Pavilnių regioninis parkas.
Čia sodai išlikę, nes jų nepalietė urbanizacija. Arba sklypai nebuvo formuojami, arba jie buvo kažkaip apsaugoti nuo miesto plėtros“, – pridūrė S. A. Davenis.
Anot jo, Vilniuje daugiausiai buvo sodinamos obelys, o tokie vaismedžiai kaip kriaušės, vyšnios pavieniui įsimaišydavo į bendrą paveikslą.
„Kadaise obelų sodas buvo ir Verkiuose, bet dabar ten pastatytas naujas medicinos fakultetas“, – sako Lietuvos arboristikos centro vadovas, pateikdamas pavyzdį, kaip urbanizacija keitė miesto kraštovaizdį.
Turi kitą vertę
S. A. Davenis sako, kad seni sodai turi ir dar kitą vertę, apie kurią mažai kas pagalvoja – tai juose gyvenančios rūšys, kurių niekur kitur nerasite.
„Verkiuose, tose senosiose obelyse, mes buvome aptikę vabzdžių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, o pavyzdžiui, Subačiaus gatvėje, vienuolyno sodelyje, kur obelų tėra 5–10, jos jau buvo sulaukėjusios, dėl išstypusių šakų anksčiau laiko išlūžinėjusios, atradome retus ir saugomus grybus.
Noriu pasakyti, kad senas sodas įdomus tuo, kad jame yra unikali biologinė įvairovė, kuri gyvena tiek aplink medžius, tiek juose.
Senuosius sodus dėl to vadiname pomologinio paveldo objektais. Svarbu ne tik tai, kad su sodais išsaugomos senos obelų rūšys, ten saugoma ir gyvybė, kurios išlikimas priklauso nuo senų medžių“, – paaiškina žinovas.
Anot jo, šiandien sodai kuriami kitaip – siekiama gauti kuo daugiau naudos, tad obelys sodinamos 20–30 metų, bandoma gauti kuo daugiau derliaus, nebevaisingi vaismedžiai šalinami, o jų vietoje atsiranda nauji, kurių laukia toks pat likimas.
Kelia nostalgiją
Anot R. Baniulienės, lietuviai, kurie dar yra išlaikę glaudžius ryšius su kaimais ir gamta, į sodus dažnai žiūri nostalgiškai.
„Mieste prie individualių namų sodinti vaismedžius ir kaulavaisius visada buvo populiaru, galimai dėl to, kad buvo aišku, kas nurinks derlių. O štai viešose erdvėse dėl praktiškumo vaismedžių nesodinta.
Vis dėlto šiuo metu vaismedžių populiarumas vėl grįžta.
„Gal dėl to, kad vaismedžiai primena senąsias sodybas, namus. Vaismedžiai nuostabiai žydi ir teikia maistą bitėms. Tiesa, mieste dažnai sodinamos dekoratyvinės obelys, vadinamosios rojaus obelys, ar dekoratyvinės vyšnios, nevedančios uogų, – sakuros.
Taip kaip populiarėja miesto daržai, sodų poreikis, manau, tik augs. Juk sodų romantika lietuviams tiesiog įaugusi į kraują“, – paklausta, apie sodų miestuose viziją teigė R. Baniulienė.
