Aš – pensininkė, kuri penkiomis kojomis remiasi į gyvenimą

Įžūliai tvirtinu, kad mano atsiradimas popietės laiku yra naudingas visuomenei, kurią jaudina senėjimo tema. Daugelis rašytojų ir žurnalistų apie amžėjimą kalba grynai teoriškai, patys nebūdami popietės laiko žmonėmis. Aš šią temą suvokiu iš vidaus, nes pati esu pensinio amžiaus. Žymiai vyresni žmonės senėjimo temos vengia, ir tai galima suprasti, – jie mato artėjančią gyvenimo pabaigą ir pradeda mąstyti: kam tuščiai aušinti burną, jei nieko negalima pakeisti. Jų norų ugnis jau užgesusi. Jie nebemato prasmės keisti visuomenės požiūrį. O manoji dar liepsnoja. Aš dar noriu.

Šiandien esu 14 metų šiauriau savo penkiasdešimtmečio ekvatoriaus. Man 64 metai. Oficialiai aš – pensininkė, tačiau šiuo statusu didžiuojuosi ne daugiau nei tuo, kad gimiau pirmadienį. „Pensija“ man – joks asmeninis pasiekimas. Ji tereiškia, kad pasisekė: ištraukiau laimingąjį bilietėlį – sulaukiau laiko, kada „Sodra“ ėmė mokėti man. Pensijos amžius man reiškia, kad pavyko apgauti mirtį ir mokesčius, kuriuos ant šimto dolerių kupiūros pavaizduotas mokslininkas Benjaminas Franklinas kadaise pavadino „dviem dalykais, kurių neįmanoma išvengti.“