Lapkričio 6 dieną Greitosios medicinos pagalbos tarnyba savo „Facebook“ puslapyje pasidalino įrašu, kad prie Kauno miesto komandos jungiasi nauja darbuotoja.
Šiuo metu paramedikų mokslus dar kremtanti Jurgita Ažukienė šių metų vasarį pradėjo savanoriauti GMP, o visai neseniai tapo GMP automobilio vairuotoja. Portalo žiniomis, J. Ažukienė yra viena pirmųjų moterų, vairuojančių GMP automobilį – tiesa, prie GMP automobilio vairo taip pat išvysime ir vieną medikę Šiauliuose.
Portalas „Kas vyksta Kaune“ su būsima paramedike nusprendė pasikalbėti apie savanorystės patirtis, laisvalaikio pomėgius ir taip pat apie lyčių stereotipus, kurie gaubia šią profesiją.
– Savo medikės kelią pradėjote nuo savanorystės. Gal galite papasakoti, kaip susidomėjote savanoryste Greitosios medicinos pagalboje?
– Pati pradžia buvo paramediko mokslai. Pernai rugpjūčio mėnesį, likus kelioms dienoms iki pabaigos, dokumentų pridavimo, aš sugalvojau, kad galbūt ir man reikia. Tikrai nesitikėjau, kad įstosiu į valstybės finansuojamą vietą. Buvo toks pamąstymas – priduosiu, o maža ką.
Bet na, įstojau, pradėjau mokytis.
Aš visada esu maksimalistė, viskas arba nieko. Dar nepraėjus mėnesiui ar dvims, jau norėjau savanoriauti. Aišku, iškart nepriėmė – sakė, dar truputį pasimokyk.
Bet šių metų vasario mėnesį mane priėmė savanorystei GMP. Ir taip nuo vasario iki spalio vidurio savanoriavau. Važinėdavome į iškvietimus ir panašiai.
– Ta mintis įstoti į paramediko mokslus buvo gana atsitiktinė, ar ir anksčiau apie tai galvojote?
– Tikrai buvo tokių minčių, ir tarp artimųjų. Paramedikų mokslai dabar išvis kaip mados reikalas, na bent ta prasme, jog nemažai žmonių apie tai pagalvoja.
Aš, aišku, nemąsčiau apie madą, bet buvo polinkis link to. Jau esu įstojusi į Šaulių sąjungą, nors dėl laiko trūkumo negalėjau dalyvauti visose pratybose. Ir ten susidūriau su praktiniais paramedikų dalykais.
Na, o pradėjus gilintis į mokslą pamačiau, kad man tai yra įdomu. O pradėjus savanoriauti, nebeliko jokių abejonių.
– O kaip ta savanorystė atrodo praktikoje?
– Beveik taip pat, kaip ir darbas. Aišku, yra kas ateina kelioms valandoms, yra kas ateina pusdieniui. Aš visada ateidavau parai. Esi priskiriamas brigadai ir visą parą važinėji į iškvietimus.
O nuvykus į iškvietimą, eini pas žmones, matuoji spaudimą, įvertini visus rodiklius. Deguonis kraujyje, spaudimas ir panašiai. Žiūri, ką medikas veikia. Tiesiog dalyvauji kartu, stebi ir mokaisi.
– GMP dažniausiai važiuoja į pacientų namus?
– Ir į namus, ir į įvykių vietas. Buvo ir avarijų, atvejų gamyklose. Kai GMP gauna iškvietimus, ten kartu važiuoja ir savanoris, kad ir kur iškvietimas bebūtų.
– Kiek medikų vyksta į vieną iškvietimą?
– Standartiškai vairuotojas-paramedikas, gydytojas-slaugytojas arba paramedikas šalia. Bet yra ir gaivinimo brigados, kur dirba po 3–4 darbuotojus.
O šiaip dažniausiai važiuoja trise, dar su kokiu savanoriu ar praktikantu. Viskas priklauso nuo situacijos sudėtingumo. Minimumas – du darbuotojai.
– Ar daug buvo tokių iškvietimų, kai paskambinęs žmogus pasakoja apie kritinę sveikatos būklę, o nuvažiavus paaiškėja, jog iš tiesų nieko baisaus nenutiko?
– Tikrai būna. Daug detalių pasakoti negaliu, bet ypač daug tokių iškvietimų būna vasarą.
– Pasitaikė kokių ekstremalių situacijų? Na, tarkime, kokių buitinių konfliktų atvejų, ar kad pacientas nenorėtų įsileisti į namus?
– Tokie iškvietimai vadinami kompleksiniais iškvietimais. Na, pavyzdžiui, jei informuojama apie gaisrą bute, suvažiuoja ir ugniagesiai, policijos pareigūnai.
O tada paaiškėja, kad ten koks grikių puodas prisvilo, o žmogus užmigo. Atsikelia užmigęs žmogus ir stebisi. O nieko baisaus iš tiesų nenutiko – nei jam pagalbos reikia, nei aplinkiniams. Tiesiog kaimynai pastebi dūmus, pajaučia degėsių kvapą ir išsigandę iškviečia pagalbą.
Prie kompleksinių iškvietimų dar priskiriami muštynių atvejai.
Bet bent kol kas jokių baisių įsimintinų traumų, avarijų ar panašiai, dar nebuvo.
– Ar pasitaiko žmonių, kurie piktnaudžiauja GMP iškvietimais, kviečia medikus vėl ir vėl? Gal dėl to teko kreiptis į policiją?
– Tai reti atvejai ir dažniau susiję su išgėrusiais piliečiais. Jie prašo parvežti į nakvynės namus ir panašiai.
Bet tai nėra piktybiniai atvejai – bent jau mano savanorystės laikotarpiu, piktybinių atvejų nepasitaikė.
– Gal savanorystės metu buvo kokia viena įsimintiniausia patirtis?
– Nepasakyčiau, nes šiame darbe apskritai nėra monotonijos. Kiekvienas iškvietimas yra kitoks, pamatai visko. Iššūkiai ir adrenalinas yra neišvengiama šio darbo dalis.
Turbūt svarbiausia tai, kad važiuoji padėti žmogui. Ir jauti tą gerą jausmą, kad va – padarei viską, ką galėjai. Tai ir vertinu kaip geriausią patirtį.
– Kada ir kaip nusprendėte, kad savanorystės nebepakanka, norite dirbti tokį darbą?
– Savanorystės metu ir supratau. Bet šiaip manau, kad tai susiję su mano asmenybe.
– Mėgstate ekstremalius pojūčius?
– Manau, svarbiausia, kad norėjau viską išbandyti savo kailiu. Tarp pomėgių galėčiau paminėti, jog važinėju motociklu.
Ir šiuo atveju nusprendžiau, jog noriu pradėti vairuoti. Nors pradžioje keli grupiokai, kurie man taip ir pasakė – eik vairuoti. Kai pradėjome savanoriauti, jie paklausė, kodėl nenoriu tapti vairuotoja.
Vasarį mes baigsime mokslus, tai galvojau, kad iki to laiko galėčiau pavairuoti, o pabaigusi mokslus tapsiu vairuotoja-paramedike. Tada kreipiausi į greitosios pagalbos transporto vadovybę. Aišku, aš juos nustebinau su tokiu pareiškimu.
Gal tuo metu ir ne visai tikėjau, kad man pavyks. Bet mano nuostabai, mane pakvietė į pokalbį.
– Gal numanote, kodėl anksčiau nebuvo moterų vairuotojų? Moterų nedomino toks darbas, buvo kokių barjerų?
– Ne, tikrai domino. Ir savo rate turiu pažįstamų, kuriuos domino toks darbas. Ir GMP įrašai šia tema susilaukė nemažai dėmesio. Teko girdėti tokių komentarų savo aplinkoje – kaip norėjau, kaip svajojau, bet to nepadariau.
Norinčių tikrai yra, bet ir aš turėjau nelengvų kalbų. Kur čia ir kaip moteris bando kandidatuoti.
Darbas iš tiesų yra fiziškai sunkus – reikia pacientą įnešti į automobilį, išnešti. Aišku, vienas neneši, bet vis tiek.
Turbūt sunkiausia įstumti ar ištraukti pacientą iš greitosios pagalbos automobilio. Nors man problemų kol kas nebuvo.
Gal problemos pagrindas būtų įsitikinimas, jog moteriai čia ne vieta.
Bet aš manau, kad viskas įmanoma – moterys viską gali. Tik vyrauja toks požiūris, kad moteris yra silpnesnė. Deja. Drįsčiau paneigti tai.
– Paramedikų darbas kartais vadinamas gana pavojingu. Kalbu apie atvejį Vilniaus rajone, kuomet medikus ir policijos pareigūnus puolė moteris, tuo metu patyrusi sveikatos paūmėjimą. Jums nebūna baisu kada nors?
– Negalvoju apie tai – jei yra iškvietimas, tu į jį važiuoji, negalvodamas, kas gali nutikti.
Visgi yra tam tikrų priemonių, kaip apsisaugoti. Tik atvažiavę apsižiūrime, ar aplinka yra saugi.
Na, o kai įsitikini, tada imiesi dirbti savo darbą ir tiek. Kol kas mano praktikoje nebuvo tokių atvejų, kai apsižiūrėję aplinką atsitrauktume, turėtume bėgti dėl pavojaus ar panašiai. Daugiau mažiau visi sutikti pacientai buvo sukalbami ir bendraujantys. Pavojingi atvejai tikrai yra retenybė.
Be to, kaip minėjau, kompleksiniais atvejais kviečia ir policijos pareigūnus, be to, apie pavojingesnes situacijas visada įspėja dispečerinė.
– Kokios savybės reikalingos norint savanoriauti GMP?
– Visų pirma, šaltas protas. Privalai būti psichologiškai stiprus žmogus, turi suprasti, kur eini ir kas laukia.