Tanya Medzata skaičiuoja, kad tuoj bus pustrečių metų, kai ji Panevėžyje.
Su dviem vaikais automobiliu pasiekusi miestą, nieko nelaukdama Tanya ėmėsi ieškoti darbo pagal savo profesiją. Užėjusi į pirmą pamatytą kirpyklą pasiteiravo, kur yra būtent vyrams skirtoji, o pravėrusi šios duris, tiesiai šviesiai paklausė, ar gautų darbo. Priimta buvo iškart.
Dabar Tanyai vėl naujas karjeros etapas: prieš kelias savaites vyrų kirpimo meistrė perėjo į ką tik duris atvėrusią naują kirpyklą ir joje kol kas dirba viena. Dirba tiek, kad sunkokai ištaikė laisvą valandėlę pasikalbėti – net ir per pertrauką duris varstė klientai.
„Vyrams, kaip ir moterims, visais laikais svarbu išvaizda, norisi gerai, stilingai atrodyti. Tad esant tokiai paklausai, yra ir pasiūla“, – sako T. Medzata ir primena, kad išskirtinai vyrų kirpyklos egzistavo dar Antikos laikais. Ir tada būdavo formuojamos vyriškos šukuosenos, vyrai ateidavo skustis barzdų. Gal kaip tik dėl pastarųjų moterų ir vyrų kirpyklos būdavo atskirose patalpose.
„Nežinau, ar vyrai norėtų, kad greta kerpama moteris matytų, kaip jam skuta barzdą. Moteris, kuriai dažomi plaukai, irgi kaži ar būtų labai patenkinta, jei stebėtų vyriškis“, – šypsosi meistrė.
Kirpėjas turi gimti menininku
T. Medzata atvyko iš Voločijsko, esančio Chmelnickio srityje. Nedidelio miestelio, netgi mažesnio už Panevėžį. Tačiau Voločijsko vyrai, pasak jos, ne ką mažiau stilingi už panevėžiečius. Kad jie tokie būtų, kirpėja sako itin stengusis.
Kirpėjos amato ji išmoko Ukrainoje, tobulinosi dalyvaudama kursuose Lenkijoje ir Olandijoje. Bet nors Tanya žinojo amato subtilybes įvaldžiusi tikrai neblogai, suprato, kad vien dėl to gera kirpėja netampama.
Geras kirpėjas visų pirma turi būti menininkas, privalo turėti kūrybinį pradą.
„Nesu baigusi meno mokyklos, bet visą vaikystę ir jaunystę piešiau, kūriau – pasakoja T. Medzata. – Jaučiuosi turinti puikią vaizduotę, išlavintą ranką ir tikriausiai neblogą skonį.“
„Būtent tai turbūt ir pajunta klientai, kurie, sykį mano apkirpti, atsisveikindami paprastai taria „Iki kito karto.“ Praeina mėnuo – žiūrėk ir vėl jų sulaukiu“, – šypsosi pašnekovė.
Smulkutė tamsiaakė Tanya atrodo visai jaunutė. Tad gerokai nustebina žinia, jog turi neseniai pilnametystės sulaukusį sūnų ir jaunesnę dukterį. Abu – moksleiviai, mokosi Panevėžyje.
Mamai smagu, kad ir sūnus, ir dukra per pustrečių metų išmoko kalbėti lietuviškai. Pačiai jai tą daryti dar sunkoka, nors labai stengiasi. Su jaunesniais klientais ji puikiai susikalba angliškai – sako, visai neblogai jos išmokusi mokykloje, o pasitobulino dalyvaudama mokymuose Vakarų Europos šalyse. Kalba tobulėja ir bendraujant su puikiai, anot ukrainietės, angliškai kalbančiais Panevėžio vyrais.
Su vyresniais klientais ji bendrauja rusiškai.
„Rusų kalba nėra mano gimtoji – užaugau kalbėdama ukrainietiškai. Nors kalbos panašios ir aš rusiškai puikiai susikalbu, po rusijos invazijos į mano šalį man toji kalba tapo atgrasi. Nesinori jos vartoti, bet ką darysi, tenka“, – prisipažino T. Medzata.
Kuria stilių
Vyriškio, kuris užbėgtų į kirpyklą, pasisakytų itin skubantis ir paprašytų apkirpti jį per dešimt minučių, T. Medzata sako, negalėtų priimti. Ir ne dėl to, kad klientus priima griežtai tik pagal registraciją.
„Aš kiekvienam skiriu bent po valandą, – teigia. – Klientui atsisėdus į krėslą, aptariame, ko jis norėtų, tada aš pateikiu pasiūlymus, tariamės. Kirpdama neskubu – kuriu stilių.“
Ir stebi, kaip per tą valandą keičiasi ne tik aptarnaujamų klientų šukuosenos, bet ir jų veidai. Matydami veidrodyje savo virsmą, net rūstūs vyriškiai paprastai ima šypsotis, švinta jų veidai. Tai matant, malonu ir Tanyai.
Nors dirba tikrai daug, ukrainietė tikina nepavargstanti. Iš darbo, kaip ir į darbą, ji sako lekianti kone ant sparnų. Tokia ją daro meilė profesijai.
„O kam nesinorėtų kasdien kurti grožį?“ – klausia ji.
Į vyrų kirpyklas, kuriose T. Medzata dirbo, užsukdavo ir moterų – pasiteirauti, ar meistrė negalėtų apkirpti. Deja, tekdavo joms atsakyti. Nors Tanya galėtų kurti ir moteriškas šukuosenas, profesionalės tikslinė grupė – vyrai.
Dėl to ji domisi pasaulinėmis vyrų kirpimo tendencijomis, dėl jų važinėdavo į specialius seminarus. Tačiau moteriškos įtakos, juokiasi pašnekovė, ir vis tiek nepavyksta išvengti.
Meistrė nesyk iš klientų girdėjusi, kad jiems visai patiktų vaikščioti ir pasišiaušusiomis barzdomis, bet jų moterys prašo veido augmeniją patrumpinti.
„Norint stilingai atrodyti, išties barzda privalo būti sutvarkyta“, – pabrėžia T. Medzata.
Skutimasis tampa ritualu
T. Medzata mena, kai, mokydamasi dailinti barzdas, vis baimindavosi įpjauti klientams. Dabar visa tai praeityje. Meistrė drąsiai ima skustuvą į rankas.
„Barzdos skutimas kirpykloje tampa savotišku ritualu. Plaku putas, skutu panaudodama pašildytus rankšluosčius ar aromatinius garus. Jie minkština odą, atpalaiduoja raumenis. Tad per skutimo seansą vyrai tikrai pailsi“, – patikina kirpėja.
Be to, kad kerpa ir skuta, T. Medzata, klientų pageidavimu, dažo ir plaukus, ir barzdas. Meistrė tokią procedūrą vadina kamufliažine. Mat ne tik moterys, pamačiusios pirmus žilus plaukus, stengiasi juos arba išpešti, arba nudažyti – tą patį daro ir vyrai. Bet, anot Tanyos, tai nereiškia, kad nori paslėpti savo amžių, – veikiau atrodyti tvarkingi.
Pasidomėjus, ar Ukrainos vyrai, kuriuos T. Medzata kirpo dar taip neseniai, renkasi tokį pat stilių kaip ir panevėžiečiai, kirpėja atsakė matanti, kad visos Europos vyrai kerpasi panašiai. Ir kirpdama tautiečius ji sako skirdavusi darbui tiek pat dėmesio, kiek šiuo metu skiria panevėžiečiams.
Nustebino šaltibarščiai
Pabėgusi nuo karo, į gimtinę T. Medzata dar nebuvo parvažiavusi, tad labai ilgisi ir šalies, ir už Ukrainos laisvę šiuo metu kovojančio brolio. Tanya prisipažįsta esanti dėkinga pati sau, kad mokykloje neblogai mokėsi, tad išmoko puikiai kalbėti angliškai. Tai jai labai padeda svečioje šalyje.
Sprendimas išmokti vairuoti irgi tapo netikėtu išsigelbėjimu. Būtent tai suteikė jai galimybę prasidėjus karui nesikliauti kitų pagalba ir išvežti vaikus kuo toliau nuo užgriuvusios nelaimės.
Ir karo pradžia, ir bėgimas per Lenkiją į Lietuvą ukrainietei tapo pačia baisiausia gyvenimo patirtimi ir didžiuliu išbandymu. Mažiau nei 300 kilometrų iki Lenkijos sienos vykti teko dvi paras – keliai buvo kimšte užkimšti bandančiųjų gelbėtis nuo karo.
O automobilis, kuriuo pasiekė Panevėžį, T. Medzatos šeimai tarnauja ir Lietuvoje. Juo su savo vaikais vyko prie jūros, taip pat mėgsta nuvažiuoti į ežerų skalaujamą Utenos kraštą.
„Neatsigėriu, kokia graži Lietuvos gamta, todėl stengiuosi kuo ilgiau būti joje. Labai patinka Panevėžio kultūros ir poilsio parkas, tad daug laiko praleidžiu jame“, – sako Tanya.
Ukrainietė šypsosi pamėgusi net cepelinus. Tačiau didžiulis atradimas atvykus į Lietuvą jai buvo šaltibarščiai. Iki šiol stebisi, kodėl ukrainiečiai, nors jų šalies klimatas karštesnis, tokio patiekalo negamina.
„Ne tik pas mus, bet ir kitose šalyse garsūs ukrainietiški barščiai. Jie tikrai skanūs, sotūs, bet valgomi karšti. O šaltibarščiai – tai juk irgi barščiai, tik šalti ir labai labai skanūs!“ – pripažįsta T. Medzata.