„Čia turime tortuką be cukraus, be miltų, be gliuteno“, – mane vilioja kavinėje. „Ačiū“, – sakau ir paprašau ko nors su cukrumi, miltais, gliutenu ir, pageidautina, geru gabalu sviesto. Pridursiu, kad gliuteną aš toleruoju, jūs – greičiausiai irgi, randu informaciją, kad, pavyzdžiui, Amerikoje gal 6 procentai visuomenės jo netuoleruoja, ir darau prielaidą, jog Europoje gali būti panašiai. Taigi, anoks mums čia privalumas.
Aš nesakau pasikloti ir užsikloti bandelėmis bei ryti be sustojimo. Bet jei jau nusprendžiau suvalgyti tortą, bandelę ar kruasaną – susimildami, duokite man patį saldžiausią, riebiausią, patį skaniausią ir leiskite tuo pasidžiaugti, o ne gąsdinkite nuodėmėmis ir laimę gadinkite liūdnomis jų versijomis. Beje, negalioja tiems, kurie išlygas realiai daro sveikatos labui, o ne traumoms maitinti.
Nevaidinkite, kad kibiras ledų be riebalų ir cukraus, bet sudėtyje turintis visą periodinę elementų lentelę ir apie keturiasdešimt žodžių, kurių nė ištarti nemokate, yra sveikiau už porciją įprastų, riebių, grietininių ledų su visai nemažai cukraus.
P.S. Tai, kad vėliau triedžiate prisirijusios saldiklių ir džiaugiatės, nes pilvas lygesnis bus, irgi su sveikata bei sveikatingumu nesusiję.
Aplinka greita siūlyti stebuklingas alternatyvas, būdus apsiryti nesustorėjant, bet anaiptol nenori aiškinti ir gilintis, jog nuo riebaus torto gabaliuko dar niekas storu netapo nei diabetu susirgo, o obsesijos, valgymo sutrikimai, besaikis ryjimas – tai jau visai kitos problemos, turinčios visai kitokias šaknis. Jų gydyti niekas nenori.
Žmones reiktų mokyti mėgautis maistu. O tai reiškia ir rinktis kuo maistingesnį, natūralesnį, kuo kokybiškesnį produktą, ir leisti jiems suvokti ne tokio maistingo maisto paskirtį bei tikslą. Sviestu pirštus išterliojantis ragelis su geru šaukštu saldaus džemo žmogui kartais sielą glosto, šypseną užklijuoja. Juo reikia mokyti džiaugtis, mėgautis, o ne vystyti neurotišką nerimą, kad blogai daro.
Kažkada tetai sakiau apie rūkymą. Jei jau rūkai, tada bent jau neėsk savęs dėl to. Daryk su pasimėgavimu. Baisu yra tie, lekiantys ir traukiantys cigarą, nė sustoti nesugebantys. Kaip dūstantieji deguonies balioną pasirišę – ne dėl malonumo, o iš reikalo, kitaip negali, kitaip numirtų. Toks lekiantis su cigarete dantyse man atrodo kaip ligonis, kaip priklausomas vargšas, o ne malonumų gaudytojas. Tai tu bent jau atsisėsk. Užsivirk arbatos, kavos ar ko tu ten nori. Stebėk aplinką. Džiaukis tuo savo malonumu, net jei ne pačiu sveikiausiu.
O jei viskas autopilotu arba, dar blogiau, su graužimusi ir nuolatiniu galvojimu apie tuoj tuoj išsivystysiantį vėžį, tai čia dviguba savižudybė. Trauki į save velnias žino ką, o tada tarkuoji, baudi mintimis. Rezultate turi fiziškai ir emociškai nualintą vargetą.
Rūkyti, beje, niekam nerekomenduoju. Priešingai. Bet čia apie pačią mechaniką: kad graužimasis dar niekam nieko gero neatnešė. Darai – nesigraužk. Graužiesi – nedaryk.
Taigi, kas per užgaida įtikinti žmones, norinčius paskanauti, graužtis? Pažiūrėkite į italus. Jie geria daug vyno, rūko daug cigarečių, valgo daug miltų, pusryčiams renkasi bandeles ir sausainius, žinoma, su cukrumi, o ir antsvoriu neretas gali pasiskųsti – taip sako statistika. Ir gyvenimo trukmės sąraše užima aukštas pozicijas. Turiu teoriją, kad tai – dėl mokėjimo mėgautis. Pasidžiaugti. Skirti laiko malonumams. Arba paprastai tariant – mažiau kaltės, mažiau nervų, daugiau gebėjimo iš tiesų gyventi.
O štai valgymo sutrikimai mirčių statistikoje yra rimtas lošėjas. Kartais matau socialinių tinklų žvaigždutes, kurios rimtais veidais demonstruoja suvalgančios 1200 kalorijų per dieną, net – 1000. Ir tuo besididžiuojančias. Sakytum, gal ant patalo guli, daugiau nesunaudoja. Bet ne, sveria, matuoja, didžiuojasi, o tada varo kūną į kalnus – gyvenimo ir gamtos.
Didžiuotis stresu. Keistas man atrodo tai dalykas. Be abejonės, kartais stumti save iš komforto zonos yra variantas ir sprendimas, bet, man regis, reikia suvokti ir to pasekmes. Pavyzdžiui, aš kurį laiką dirbau kaip išprotėjusi. Turėjau tikslą, norėjau jį pasiekti. Bet yra skirtumas, ar didžiuojiesi tuo, kad save alini, ar suvoki to kainą. Aš suvokiau. Pasididžiavimo, kad nuvariau savo kūną ir organizmą – nėra. Tik tas noras pavaryti buvo labai stiprus, moralinis pasididžiavimas – saldus.
Gal ir bet kokia kaina nuvaryti save iki pozicijos, kai kūnas atrodo pagal jūsų sumanymą, gali būti variantas. Tik jau neapsimeskite, kad čia sveikatinatės.
Sveikata, vis dėlto, yra ir ramybė. O gal pirmiausiai ramybė. Ir džiaugsmas.
O aš kuo toliau tuo labiau į pragarą noriu, jei ten kelias saldžiomis bandelėmis grįstas. Ko gero ir kompanija ten būtų smagesnė.