Savo svorio metimo istorija su „Delfi Moterys“ skaitytojais dalijasi galiausiai 30 kg atsikračiusi vilnietė Gintarė Rožėnė. Taigi pateikiame jos pasakojimą – iš pirmų lūpų.
Daugiau skaitykite jos straipsniuose:
Darau prielaidą, kad prieš keletą metų mano skrandis buvo gerokai pasitampęs. O kadangi man jau vos, vos per 40 m., jokie organai – nei oda, nei skrandis ar gimda – lyg dvidešimtmetei tikrai nesusitrauks. Tad ta karuselė – ryte pavalgai (bet taip sočiai, tarkim, kiaušinienė su sūriu, gal dar kokia dešrelė ar pupelių, kitų daržovių – skrandžio kirminas pamaitintas). Paskui dar iki pietų vis eini, sukiesi ir kažkokiu būdu rankose tai saldainis, sausainis ar sūrio gabalas atsiranda... Tada, žiūrėk, ir pietų metas – sriubytė, antras patiekalas (kaip pridera – košė, mėsa, daržovės) ir vėl – užkandukai, kol vakarienė it išganymas atkeliauja... Rašau šį tekstą ir mano miniatiūrinis, vos 150 g apimties skrandukas aukštyn-žemyn kūliais verčiasi ir bando lauk net tą tariamą turinį išpilti. Taip jau būna po skrandžio mažinimo operacijos, kuriai siūlyčiau pasiryžti tik tada, jei jokie kiti būdai numesti svorio nepadėjo.
Skrandžio mažinimo operacija. Kodėl?!
Po skrandžio mažinimo operacijos gyvenimas pasikeičia iš esmės ir visam laikui. Gal. Gerai – pasikeičia, jei laikotės disciplinuotos rutinos ir po truputį to skrandžio vėl neištampote. O tai padaryti labai lengva – esu kalbėjusi ne su viena moterimi, kuri darėsi pakartotiną skrandžio mažinimo operaciją. Aš asmeniškai nesuprantu kam – jei sugebi ištampyti skrandį vieną kartą, tai ir po antro ar trečio niekas nepasikeis (nebent jis galiausiai trūks ir atkeliaus ankstyva mirtis dėl itin neromantiškų priežasčių).
Taigi, dar ligoninėje, prieš operaciją atėjo dietologas ir padavė lapą, kuriame juodu ant balto surašyta, kaip, kiek ir kada nuo šiol turėsiu maitintis. Planas, švelniai tariant, nepadrąsino, nes porcijas teks sverti – visą laiką ir kai kurių produktų atsisakyti visiškai. Be to, kai ko skrandis po operacijos gali tiesiog netoleruoti. Atsivertusi šiuos lapus mintyse pradėjau intensyvias derybas su savimi: „kam ta operacija? Susitvarkysiu pati. Nesusitvarkysi. Jau tiek kartų nesusitvarkei. O tai ką valgysiu? Čia nieko neleidžiama! Kaip – ką? Košes. Ryte, priešpiečiams, pietums ir...“
Derybos gėdingai žlugo – aš išsioperavau. Operacijos dieną leido vakare išgerti du gurkšnius vandens. Dievuliau, kaip aš laukiau tų gurkšnių! Ateina vakaras – jau tuoj, tuoj... Štai – gurkšt! – ir nieko. Kaip tai – nieko, klausiate? Va, taip – nieko. Man turbūt ir gerklę operacinėje užsiuvo, nes net tas sumautai mažas lašas gerklėn nelindo. Ar aš pagalvojau, kad – „valio, kaip puiku, tuoj numesiu daug svorio“? Ne, aš pagalvojau – „šakės, nuo šiol kabėsiu „ant lašelinių“ arba numirsiu iš bado“.
Jokio džiaugsmo čia nebuvo, nes tada atėjo eilė vaistukams – ryti nesutrintas tabletes man buvo netgi raštu uždrausta 2 savaites. Galima tik trintas. Todėl tryniau ir rijau, tryniau ir rijau... Karčios, bjaurios, stringa, o ir vandens jau galiu nuryti visus du lašiukus, bet tai nepadeda. Tą dieną iš streso turbūt nukrito – 5 kg. Kitą rytą atsibudusi išgėriau gurkšniuką vandens ir mano pasaulis vėl nušvito gražiausiomis spalvomis – gerklė vis tik neužsiūta, valio! Varau namo!
Mityba po operacijos ir -10 kilogramų per savaitę
Tuomet ir prasidėjo... pirmą savaitę po skrandžio mažinimo operacijos galima gerti TIK skysčius. Ir tai – labai nuostabu, nes jaučiuosi taip lyg niekas, per niekur ir niekaip man netilptų. Tada antroji savaitė – galima valgyti blenderiu trintas daržoves, vėliau mėsą. Ne daugiau juodai ant balto nurodytų gramų, žinoma.
Aš, iš karto grįžusi į darbus, visur su savimi pradėjau vežiotis maisto krepšį. Kaip koks kurjeris! Viduje keli termosiukai – teko pavargti, kol radau mažų, nes kurgi jau dėsiu 50 g virtos mėsos gabalėlį į didžiulį termosą? Kitame košė, dar kitame – daržovės ir jo didenybė blenderis. Juo trindavau net košę, nes visas maistas privalėjo būti labai labai skystas.
Apie tai, kad suvalgysiu 150 g maisto, nebuvo net minties – netelpa. Be to, juk esu po operacijos – o jeigu siūlės plyš? Nors realiai suvokiau, kad mano senajam skrandžiui, kai normaliai jį pamaitindavau, tikimybė plyšti buvo kur kas didesnė nei šiam, naujai sukurtam. Ilgainiui blenderis iš mano gyvenimo dingo. Kartu su kiauliena, bulvėmis, makaronais, traškučiais, saldainiais, pyragais (verkiu rašydama šias eilutes)... Ar įsivaizduojate, kiek pinigų sutaupiau?
Namų šaldytuve skyriau sau lentyną, kurioje – po ilgų bandymų atrinkti produktai. Pavyzdžiui, nusiperku visko, ko reikia pusryčiams savaitei: varškės, jogurto, pasukų, grūdėtos varškės, ožkos sūrio, kiaušinių, košių ir dar daug visko. Tas pats su priešpiečiais: avokadas, paprika, obuolys, morka, kamembero arba rikotos sūris, pilno grūdo duona. Su pietumis: žuvis, triušiena, jautiena, daržovių sriubos ir kt. Taip atmetimo būdu – skanu-neskanu metodu rinkausi, kas liks mano favoritai ir ką įtrauksiu į savo griežtą mitybos meniu.
Norėdama numesti svorio, nepersivalgyti ir nenusilpti dėl vitaminų stokos rinkausi gerą, kokybišką maistą, kuris man būtų skanus ir būtų vertas, kad jį valgyčiau. Atsitiko taip: pusryčiams varškė, kiaušiniai, paprikos ar kitos daržovės bei sriubos – feee, tad kas lieka? Grikių košė su jogurtu – 3 šaukštai, grūdėta varškė arba pasukos – indelis. Priešpiečiams – duoniukas su sūdyta lašiša. Pietums – virta lašiša arba kalakuto šlaunies mėsa, būtinai – 110 g, nes 150 g nebetelpa.
Ką tai reiškia? Tai, kad mano namuose visada yra šių produktų. Vadinasi, aš galiu nuspręsti, ko noriu ryte – košės, pasukų, o gal varškės. Kad ir ko norėčiau – yra. Priešpiečių ir pietų lygiai tie patys variantai, tik mėsą arba žuvį perku, pavyzdžiui, po kilogramą ar daugiau. Tuomet namuose sverdama dalinu į porcijas ir užšaldau. Pavakariams ir vakarienei – identiška situacija, tik ten paprastesni patiekalai.
Valgau kas 3 valandas, tarp valgymų geriu vandenį. O tai reiškia, kad aš visada esu soti, nepersivalgau, bet kartais leidžiu sau nukrypti „į šoną“. Tarkim, suvalgyti cepeliną. Taip, rašydama šį straipsnį kaip tik vieną suvalgiau. Bet... visų pirma, cepelinas yra išimtis, reta išimtis. Jo valgymas šiuo atveju atrodo taip: išverdu, nededu jokių padažų – būtų šakės man – ir nevalgau jame esančios mėsos, tiesiog per daug. Tad ką aš valgau? Virtus bulvių tarkius. Be nieko. Skamba baisiai? Palaukite, nueisiu į veidrodį pasižiūrėti. O, dievai, kokia aš graži!
Lieknesnis kūnas – daugiau pasitikėjimo ir dėmesio
Prie mitybos aš pripratau, mane tenkina tai, ką valgau. Man nesudaro problemų vakare išgerti specialiai po tokių operacijų skirtų vitaminų tabletę ir kartą per mėnesį susileisti vitaminų B. Man nesudėtinga, nes aš esu UŽ prevencinę sveikatos priežiūrą. Pavyzdžiui, kartą per metus priduoti kraujo, kad gydytoja sužiūrėtų kalcio, fosforo, vario, cinko, albumino, AST, ALT, GGT (ir dar visokių kitokių keiksmažodžių) kiekį, kurių kiekis mano organizme turi būti nuolatos stebimas.
Ką gavau mainais? Lieknesnį kūną – taip, nuostabu. Pakitusį požiūrį į maistą – mažiau, bet brangesnio, geresnio, kokybiškesnio. Kai kartais užsinoriu jautienos, perku brandintos gabaliuką ir tai vis tiek kainuoja pigiau nei kainuodavo visas tas šlamštas, kurį valgiau iki operacijos. Sakote, lašiša brangu? Nusiperku visą kone 3 kg išdarytą žuvį, sumoku kokius 25–30 Eur ir padalinu ją į 20 porcijų. Tas gabaliukas žuvies ir yra mano pietūs, ir jis kainuoja apie 1,20 Eur. O kiek už savo dienos, verslo (ar kaip ten pavadinsime) pietus mokate jūs?
Apibendrinant, ši operacija yra teisingas mano pasirinkimas, jei aš toliau disciplinuotai laikysiuosi numatyto mitybos plano, ieškosiu naujų skonių. Beje, jau mėginau – nerealiai skaniai ir sočiai pietums suvalgiau 3, net 3 didžiules, riebias krevetes! Dabar belieka jas išmokti pasigaminti pačiai bei pasidžiaugti, kad išmokau nebejausti kaltės, kad kažkas gamino, virė, kepė, pjaustė, o aš suvalgiusi 3 gabaliukus padėkoju ir kylu nuo stalo.
Iš pradžių gana gerai per smegenis kaldavo tas iš vaikystės atėjęs – „suvalgyk iki galo“, o dabar man nė motais. Aš gyvenu čia ir dabar. Aš esu tokia, kokia esu ir sau tokia patinku. Man patinka, kaip kinta mano skonis ne tik maistui, bet ir drabužiams ar aksesuarams – jų reikia, ir reikia ryškių. O kam slėptis minioje? Ir, svarbiausia, aš myliu ir esu savo vyro mylima. Tokia būsiu net jei išklysiu iš mitybos plano ir priaugsiu svorio – jau išbandyta, tad gyvenu ramiai ir šypsodamasi.