Eva Tombak. Kodėl senatvė reikalauja didelių kiaušų

Man buvo, yra ir, tikiuosi, visada bus svarbu, kaip jaučiuosi ir atrodau. O jei nebebus, vadinasi, aš pasenau. Savo užtrukusios mergystės saulėlydžiu (ištekėjau 26-erių metų, kas gūdžiais sovietų laikais reiškė būdama senmergė, o šiandien – piemenė), turėjau keletą kilogramų antsvorio, ilgus žirklių ir dažų nepažinusius plaukus ir savivertę žemiau plintuso.

Rengiausi bajiniais languotais marškiniais, pirktais vaikų skyriuje, ir įsivaizdavau, kad jie mane jaunina. Mano veidelis buvo nekaltas – kosmetikos nepaliestas, o apie tokią procedūrą kaip depiliacija buvau tik viena ausim girdėjusi, ir tai atrodė tikras iškrypimas. Aš leidau dienas Jungo ir Krišnamurčio veikalų kompanijoje, verčiau į lietuvių kalbą tuo metu mažumai žinomą Fromą ir patalynės dėžėje slėpiau nuo tėvų Mandelštamo tomelį, kurį sugebėjau paslapčia išnešti iš Mokslų akademijos bibliotekos.