Taigi, užaugau turėdama suvokimą, kad ligonis turi maitintis ne tik kad gerai, bet su ypatingu atidumu ir rūpesčiu.
Kai vaikystėje išvažiuodavome į mišką, o tėtis rasdavo uogų, surinkdavo visas į delną ir atnešdavo mums, vaikams. Mes jam sakydavom „ir tu valgyk“, o jis atsakydavo, jog mums labiau reikia. Tėvai rūpindavosi, kad namuose būtų kaimiškos, naminės mėsos, tam augino triušius, užsiprašydavo, kad ūkininkas užaugintų ėriuką, mes niekada nevalgėme narvuose laikytų vištų kiaušinių, nes kitokių kiaušinių, kaip tik iš kaimo, nepažinojome.
Taigi, užaugau turėdama suvokimą, jog vaikų mityba turi būti švari, kad vaikui tenka geresnysis kąsnis.
Ko gero tai ir dar daug visokių aplinkybių lėmė, jog tai, kaip maitinamės, man atrodo kaip vienas didžiųjų gyvenimo pagrindų. Stebiu aplinkinių krepšelius prekybos centruose prie kasos. Ir jau tik negalvokite, kad smerkiu. Tiesiog suprantu, kad nei valdžia, nei prekybininkai mumis tikrai nepasirūpins, ir patys privalome išsiaiškinti, kaip tas etiketes skaityti, o ne pagal paveiksliuką prekę rinktis. Apžiūrinėju ir galvoju, kad maistingi produktai kainuotų gal net panašiai tiek pat, kaip visos tos prastos dešros, pusfabrikačiai, pigūs aliejai, šokoladukai su palmių aliejumi, dėžės sausainių ir bandelių, kuriose sviesto – nė kvapo. Mes dažniau ne biedni, bet aplaidūs tam, ką dedame į burną.
Kartą man vienas komentatorius pasakė, kad jis ne ubagas, jog kruopas valgytų. Atsakiau jam, kad jis ir jo dama ko gero labai prasti virtuvės šeimininkai, jei nemoka skaniai kruopų paruošti. Mano namuose žmonėms ausys raitosi nuo perlinių, grikių, sorų kruopų skanumo.
Neseniai per Lietuvą buvo nuvilnijusi Dainų šventės dalyvių maitinimo smarvė. Žinoma, ne visiems kliuvo išėdos, kai kas ir džiaugėsi maitinimo patirtimis, bet tos nuotraukos, kurios žymėjo labiau pašarą nei maistą, priminė sovietinę realybę, storas žiurstuotas valgyklų šeimininkes, kurios geriausią mėsgalį partempdavo namo, o sriubą valgykloje virdavo iš skūrų ir atliekų. Pamenu, kaip mokyklos valgyklos mišrainėje radau akmenį ir nunešiau ją tokiai šeimininkai, ji pirštais iš mišrainės jį sugraibė, įsimetė į burną, pavartė liežuvių, dantimis taukštelėjo ir nesusigėdusi paskelbė verdiktą: „Žiūrėk tu man, rimtai“. Tai buvo praktiškos, paprastos moterys, tokios iš stuomens ir liemens.
Taigi, kai šventės dalyviai dalinosi tokio prasto maisto nuotraukomis, prisėdau paskaityti, ką tauta apie pašarą galvoja. Ir ką jūs manote – dalis komentatorių nė nesuprato problemos. „Tik jau nesakykite, kad namuose lakštingalų liežuvėliais maitinatės“, – šaipėsi. Suprantate ironiją? Už kiekvieno mūsų, dirbančiojo, į biudžetą suneštus pinigus užpirko jovalo ir mes turime ėsti. Lyg lūkestis maitintis visavertiškai, maistingai, būtų kažkokia nesąmonė, utopija, tarsi šventės dalyviai kiekvienas būtų paprašęs juos iš namų atvežti limuzinu, patiesti raudoną kilimą, pagirdyti vintažiniu šampanu ir pamaitinti juodaisiais ikrais.
Žmones labiau stebina galvojantys, kaip maitinasi, nei ryjantys atliekas, va čia tai liūdnoji kronika.
Pradėjau nuo ligonių. Kaip kai kas žino, o kai kas – ne, neseniai dvi dienas teko praleisti ligoninėje. Sąmoningai neminėsiu pavadinimo, nes tai – ne konkrečios įstaigos, o visuomenės problema. Toje įstaigoje turėjau puikią patirtį, bet maistas buvo anekdotas. Jis nebuvo bjaurus. Nebuvo nevalgomas. Nebuvo nešviežias. Tai buvo maistas, kurį tiesiog suvalgiau ir tikrai nenumiriau. Bet ligoninių suvokimas apie maistingumą yra pribloškiantis.
Po kraujo netekimo, didelės energijos pareikalavusio proceso, atsistatant, maitinan naują gyvybę, vis dar kraujuojant, pacientas ryte gauna dvi riekes duonos, gabaliuką sviesto. Arba du kietai virtus kiaušinius, arba avižų košės. Pietums – kotletas su baltu padažu ir bulvių košė. Vakarienei – senovinis saldus varškės apkepas, šaukštas uogienės ir šaukštas grietinės ir dvi sūrio lazdelės. Su viskuo gauni arbatos – tai vaisinės, tai žaliosios, tai juodosios. Per dieną sulauki vieno vaisiaus: banano, obuolio ar persiko.
Produktai atrodo gana pigūs, viskas – gana stipriai suvirę, pervirę. Taigi, maisto vertingumas, kuo gilyn į mišką, tuo labiau abejotinas.
Dabar vasara. Šiltnamiai ir daržai nuo šviežių agurkų ir pomidorų virsta, cukinijų sezonas savo pike. Šviežios bulvės, morkos, paprikos, salotos – pasiklok ir užsiklok. O ligoniai beveik visai negauna daržovių. Per visą tą laiką paskanavau dvi riekeles plastmasinio pomidoro ir apie du šaukštus troškintų raudonų atspalvių daržovių košės. Tas pats su vaisiais, uogomis. Apie ankštines daržoves, riebią žuvį, grūdus, apie probiotikų turintį maistą, geruosius riebalus – nė nekalbu. Bent jau dalis to nėra brangu ar brangiau. Ir reikia nepergaminti, nepervirti, nesukepinti.
Kad taip maitintųsi koks nemokytas trečias brolis Jonas, gal ir nebūtų nuostabu. Bet kai taip maitina įstaigos, kurios turėtų mus mokyti gerų įpročių, tai nežinau nė kaip reaguoti. Taip pat ir mokyklose. Žinau, mitybos pokyčių jose yra įvykę, lyginant su mano laikais mokykloje. Bet panašu, kad nėra noro suprasti, kas tas geras maistas yra apskritai. Peržengėme ribą, kai suprantame, jog čipsai ir kolos nėra geras maistas mokyklose, o toliau – lyg ir nelabai kur. To, kas nurodoma kaip sveikesnės alternatyvos, sudėtys dažnai ne ką labiau įkvepiančios. Paprastas, bet grynas maistas vis tiek pralaimi visokiems batonėliams, greito paruošimo košėms, trapučiams ir velnias žino kam.
Mano meilės kalba yra maisto ruošimas. Gal todėl man atrodo, kad valstybė, kurią kuriame, mūsų labai nemyli. Bet nežinau kito būdo, kaip tai spręsti, kaip tik pačiam save maitinti gerai, kelti standartus, net jei kažkas šaipytis, ir pačiam garsiai šaipytis iš tokių nesusipratimų.