Dar galima pridėti „mums labai rūpi jūsų nuomonė“, „atsiprašome už patirtus nepatogumus“ ar kokią kitą jokios prasmės neturinčią banalybę, naudojamą dėl vaizdo. Bet iš esmės visos jos reiškia „dėjau skersą ir tris minty ant tavo problemų, nė neketinu padėti tau jų spręsti ir labai tikiuosi, kad mano atsakymas tave atfutbolins ir daugiau nebetrukdysi man“.
Yra tokia specialybė, kuri kažkadaise man atrodė net labai patraukli. Atstovas ryšiams su visuomene. Jo darbą neretai prisiima ir koks nors komunikacijos vadovas. Iš esmės tai yra žmogus tarp įmonės, institucijos arba asmenybės, padedantis aiškiai ir suprantamai iškomunikuoti susiklosčiusias situacijas, padarytus elgesius, vertybes, tikslus, sėkmes, krizes ir kita – arba bent jau taip turėtų būti. Man regis, gero ryšių su visuomene atstovo darbas turėtų reikšti, kad visuomenei arba tikslinei grupei, sakykime, įvykusi krizė ir jos priežastys po komunikacijos atrodo suprantamos, nuvilia kiek įmanoma mažiau, ji suvokia siūlomus problemos sprendimo būdus. Paprastai tariant, tai yra aiškus ir protingas kalbėjimasis, žinoma, siekiantis išlaikyti įmonės, asmens ar įstaigos veidą kuo respektabilesniu.
O ką mes turime realybėje?
Įvyksta krizė, sakykime, koks nors autobuso vairuotojas užgaulioja neįgalią merginą, tada žiniasklaida kalbina autobusų parko atstovą spaudai ar tai ryšių su visuomene atstovą, kaip jau pavadinsi, tas atstuksena savo „Atsiprašome dėl susiklosčiusios situacijos, mums nuoširdžiai rūpi, kad kievieno kliento kelionė būtų maloni, situaciją aiškinsimės“ ir tiek.
Arba kalbini kokią nors miesto viešojo transporto atstovę apie tai, kodėl neįgaliesiems jis nepritaikytas, o tariama pagalba žmonėms su judėjimo sunkumais – neveikia. O ta kaip kompiuteris atkala savo kalbą apie tai, kokių patobulinimų įdiegęs miestas, nesvarbu, kad klausi – kodėl neveikia ir ar patys yra bandę maršrutą pravažiuoti su judėjimo sunkumų turinčiu žmogumi. Ne to klausiame, alio, Žemė kviečia Marsą.
Tušti žodžiai apie nieką, rodantys, kad niekam problema nerūpi, bet kažką pasakyti reikia, kad atsifutbolintų, na, tai prašom jums šiek tiek mandagybių. Taip atrodo koorporatyvinė „gražuoliukė – iš tokios pat girdžiu“ dviejų babcių pasikalbėjimo versija, skirta žmonėms užkišti. To darbo imasi arba susigūžę, savimi visai nepasitikintys ir jokių realių galių savo darbe neturintys vargšai, arba savimi perdėm susižavėję narcizai, kurie jaučia – niekas jiems vis tiek nieko nepadarys. „Pirkot ir pirksit, lochai, kur jūs dėsitės“.
Ir reikia prisipažinti, kad mes patys šiek tiek kalti, jog leidome susiformuoti tokiam įspūdžiui, jog mielai sušliurpsime tuos ant ausų užkabintus makaronus. Neseniai vyko didžiulis protestas dėl socialdemokratų sudarytos koalicijos su „Nemuno aušra“, su kuria šie savo rinkėjams pasižadėjo reikalų neturėti, ir antisemitizmu kaltinamu Žemaitaičiu priešakyje, kuris, beje, Ingridą Šimonytę kaltino nesikalbant su tauta – nes jis, va jis tai, matote, kalbasi. Deja, tie, į kuriuos buvo kreipiamasi, net nosies neiškišo, net pro langelį, kaip popiežius, nepamojavo.
Ir taip, su tauta kalbėtis turėjo ir Šimonytė, taisyklės tos pačios, jokių nuolaidų vieniems ar kitiems. Toks jau jų darbas, už kurį, beje, neblogai moka. Pasirodo, dabar paprastas Seimo narys į ištiestą rankelę beveik 4000 eurų gauna, taigi, kalbėjimasis, aiškinimasis ir aiškinimas yra jo ir jo komandos darbo dalis.
Na, o šiuo metu daugiausiai girdime, kad abonentas yra nepasiekamas arba už ryšio zonos ribų. Prašome bandyti vėliau, o geriau – nebandyti. Ir zirzianti į ausį muzikėlė, kur kiekviena nata – tai vinis į kantrybės karstą.
Žurnalistų darbas šiuo atveju beviltiškas. Nutinka įvykis, susiklosto situacija, rašai įstaigoms, po kurio laiko gauni tą patį banalų, nieko nereiškiantį atsakymą, kurį tingiai įklijuoji į straipsnio pabaigą: pakalbinta įstaigos atstovė pareiškė apgailestavimą. Po išpuolio politikai pasmerkė tokį elgesį ir kreidutėmis nupiešė liūdną veiduką. Ameniškumo ir asmens vertybių, realaus susidomėjimo situacija, problema – nėra. Tai – išsisukinėtojo dabar. Atbūnam atbūnam, atlaikom atlaikom, nieko nepataisom, nieko nesukuriam, nieko nejaučiam – praeis ir lėksim namo.
Asmuo, nuomonė, pozicija, vertybė, principas – apskritai siekiami eliminuoti. Juk kas nors gali įsižeisti. O ir šiaip – sunku (kirtis ant „n“).
Nieko keisto, kad žmones baugina, jog tuoj juos pakeis dirbtinis intelektas. Tokią bejausmę, bedvasę ir nieko nereiškiančią žodžių srovę tikrai gali pakeisti ir niekas nė nepastebės.