Ir žinote, ką? Paklojusi nesuskaičiuojamas litų ir eurų sumas stebuklams, kurie nenutiko, galiu konstatuoti – visa tai neveikia.
Savo svorio metimo istorija su „Delfi Moterys“ skaitytojais dalijasi galiausiai 30 kg atsikračiusi vilnietė Gintarė Rožėnė. Taigi pateikiame jos pasakojimą – iš pirmų lūpų.
Geriausia dieta – jokios dietos
Pirmojoje straipsnio dalyje dalijausi istorija, kaip po pirmojo vaiko gimimo priaugau svorio, o vėliau nemažą dalį jo numečiau. Apie tai skaitykite straipsnyje „Nebepakentusi per nėštumą priaugto antsvorio ir spanielio ausimis tapusių krūtų numetė 30 kg, bet sulaukė vyro priekaištų“.
Skyrybų stresas riebalus degina tiesiog stebuklingai, bet šio recepto niekam nesiūlyčiau, nes, įtariu, kad kartu su riebalais dega ir nervai. Deja, bet numestas svoris grįžo kartu su depresija, emociniu valgymu ir dilema – kaip numesti nuo kūno tą nereikalingą balastą?
Kaip ir turėtų būti ištikus bėdai, į pagalbą atkeliavo draugai: „valgyk saujos dydžio porciją ir tik vieną kartą per dieną“, „gerk sultis su minkštimu – jis suteiks sotumo, bet svoris kris“, „valgyk tik ryžius ir nieko daugiau“, „nieko nevalgyk, statykis klizmas ir gerk riciną – išvalys organizmą“... Maždaug tokių patarimų sulaukiau ir labai nuoširdžiai išbandžiau juos visus. Po kai kurių eksperimentų su juos siūliusiais draugais nebesikalbu... Juokauju! Žinoma, kad kalbuosi, tik ne apie svorio metimą.
Išbandžiau ir sportą – pilatesą bei „Bodyflex“ treniruotes (grupinės treniruotės sporto salėje ar baseine gal ir gerai, bet ne man, kantrybe nepasižyminčiam žmogui). O kūno liekninimo ir stangrinimo procedūros man tiko ir labai patiko. Pirma – jos brangiai kainavo, o tai juk ir lemia kokybę, ar ne? Antra – jos buvo labai skausmingos, o tai, anot žymios patarlės, ir yra tiesiausias kelias į žvaigždes.
Turiu pasakyti, kad objektyviai minėtų užsiėmimų naudos įvertinti aš negalėjau, nes po jų aš išsiugdžiau įprotį – pasilepinti ledais. Tais, kuriuos akropoliuose ar kituose prekybos centruose iš kioskelio kaušeliais pardavinėja. Trys ar keturi kaušeliai man buvo apdovanojimas už tai, kad sąžiningai nuėjau į procedūrą ir ją atkentėjau. Nesijuokite! Reikia save mylėti ir motyvuoti.
Nauja mityba ir naujas vaikas
Kai supratau, kad mano lieknėjimo procedūros ir ledai nesuderinami, dar atkakliau ėmiau ieškoti būdų, kaip sulieknėti (nors, tiesą pasakius, svoris tuo metu jau buvo visai pakenčiamas). Ir, atradusi programą, kurioje labai patogiai sudėliojama, ką, kada, po kiek ir kodėl valgyti (ir net pateikiamas visų prekių sąrašas!), aš entuziastingai ir labai atkakliai pradėjau jos laikytis. Gana greitai pamačiau teigiamus rezultatus... Taip pat – ir teigiamą nėštumo testą.
Dievaži, buvau ištekėjusi vos tris mėnesius, kai visai netikėtai mus aplankė šis džiaugsmas! Mitybos planą atidėjau geresniems laikams, nes tapo nesvarbu, ką valgiau – viską taip sąžiningai grąžindavau lauk, kad nutariau, kad bus paprasčiau iš viso nevalgyti. Nors pykinimas niekur nedingo, bet vėmimo išvengdavau. Svoris pradėjo kristi žemyn kosminiu greičiu. Kažkuriuo metu jau net pagal nėščiųjų lentelę svėriau per mažai. Ir tada leidau sau tikėtis, kad gal šį nėštumą praslysiu nepriaugusi trijų dešimčių kilogramų.
Deja. Tą dieną, kai suėjo trečias mano nėštumo mėnuo, kaip ir mano akušerė prognozavo, pykinimas baigėsi. O nuo tada, nors valgiau saikingai ir tik „teisingą“ maistą, svoris pradėjo augti „iš oro“. Tikrai. Aš kvėpuoju, o svoris auga. Taip po nėštumo vėl svėriau kone šimtą, ir mitybos planas nepadėjo... Na, gal todėl, kad jo ir nesilaikiau. O kaip tą daryti, kai augini dar vieną vyruką namuose? Apie maisto svėrimą, programėles, normalų apsipirkimą nebuvo net kalbos.
Kaip įvyko lūžis?
Ką daro mama, kai namuose augina kūdikį ir dar turi antsvorio? Teisingai – apsipirkinėja internetu. Perka vaikui (nes labai patogu) ir sau. O sau, beje, ne XXL dydžio drabužius, kurie kaip tik puikiai tiko, o dažniausiai vienu dydžiu mažesnius. Tai turėjo veikti kaip savotiškas paskatinimas mesti svorį, bet – deja, deja, svoris nekrito, o drabužių kiekis spintoje pradėjo augti nenumaldomu greičiu. Batų porų skaičius, beje, irgi.
Kaip dabar atsimenu, antrajam sūnui paaugus, išlaidavimą internetu iškeičiau į pirkimą gyvai, ir atradau tobulus batus. Juodi, natūralios odos, iki kelių ir baisiai garsios bei kokybe garsėjančios firmos. O ir su tokia nuolaida, kad nuodėmė nepirkti! Nusipirkau net nesimatavusi. O kai namuose, norėdama pasimėgauti pirkiniu, pasimatavau – nustėrau. NESUEINA! Po galais – nesueina! Blauzdos per storos.
Gal anuomet ir nuriedėjo kokia pykčio ašara, bet svarbiausia, kad tą akimirką nusprendžiau – man gana. Tą atsimenu labai gerai. Ir iš karto, su niekuo nesitarusi ir neįspėjusi, užsiregistravau skrandžio mažinimo operacijai. Prisijungiau prie merginų, kurios tą ruošiasi daryti ar jau padarė, grupės ir pradėjau ruoštis – svajojau, kaip vilkėsiu savo nuostabiąsias sukneles ir būsiu liekna it nendrė. Taip, teko būtinąja tvarka aplankyti krūvą medikų – psichiatrą, endokrinologą, dietologą, pulmonologą ir gal dar kažką, bet viską atlikau ir operacijos dieną rami it belgė atvykau į kliniką. Vėliau, pamenu, pradėjo kilti panika. Kai mane atvežė į operacinę, kažkodėl kilo noras viską atšaukti. Nespėjau – suveikė narkozė.
Šiandien…
Gal ir gerai, kad tada laiku suveikė narkozė. Tik aš nežinojau, kad po šios operacijos reikės dar vienos – ekstra operacijos – kuri, anot mane prižiūrėjusios gydytojos, susijusi su skrandžio mažinimu ir netikėtai ištinka daugelį besioperavusių. Nežinojau ir to, kad po jos šersiuosi labiau nei mano labradoras vasarą. O tai, ką po antrojo nėštumo koregavau plastinėmis operacijomis, teks itin saugoti, nes kai tau keturiasdešimt ir nukrenta krūva svorio – oda nebesusitraukia it pirštais spragtelėjus, nebeturi tokio elastingumo.
Tad... laukite tęsinio.