Aš neseniai patyriau kognityvinį disonansą, kai susivokiau, kad kai kurie mano atminties vaizdiniai skiriasi nuo to, kaip kiti mane prisimena.
Save vaikystėje ir jaunystėje prisimenu kaip ramią ir nedrąsią. Mokykloje buvau tyliausia mergaitė, su keliais savo klasiokais per vienuolika metų nesu nė sykio kalbėjusi. Didžiąją gyvenimo dalį maniau, kad darinys „išdykusi mergiotė“ yra apie ką tik nori, tik ne apie mane. Bet viską apvertė Audra.
Audra su manimi susisiekė per mesendžerį. Jos pavardė man atrodė nepažįstama, bet iš ankstesnių įrašų mačiau, kad esame susirašinėjusios ir gana familiariai. Paprašiau priminti, iš kur esame pažįstamos.
„Eva, turbūt juokauji? – nustebo Audra. – Negi neprisimeni, kaip būdamos studentės kartu važiavome į Leningradą, tu mus pravedei į Arkadijaus Raikino koncertą?“