Savo svorio metimo istorija su „Delfi Moterys“ skaitytojais dalijasi galiausiai 30 kg atsikračiusi vilnietė Gintarė Rožėnė. Taigi pateikiame jos pasakojimą – iš pirmų lūpų.
Skaitykite pirmuosius Gintarės straipsnius: „Nebepakentusi per nėštumą priaugto antsvorio ir spanielio ausimis tapusių krūtų numetė 30 kg, bet sulaukė vyro priekaištų“.
„Po nesėkmingų dietų ir sporto vilnietė galiausiai surado būdą, kaip sulieknėti, – atsikratė 30 kg“.
Žinote guminį, labai šoklų kamuoliuką? Paleidi jį iš rankų ir jis ilgai šokinėja aukštyn–žemyn, aukštyn–žemyn. Tas pats ir su svoriu... Turbūt visi, bandę atsikratyti savo svorio balasto, prisimins – svoris mėgsta nukristi ir vėl pakilti. Tada, priklausomai nuo įdėtų pastangų kiekio ir intensyvumo – sporto, badavimo ar dietų, vėl nukristi... Ir be jokių paaiškinimų – vėl pašokti aukštyn. Kol manasis svoris taip šokinėjo, aš nusprendžiau sutelkti savo dėmesį į išvaizdą. Gal, sakau, mano riebaliukai gėdą pajaus ir man bus lengviau jų atsikratyti?..
Taigi mano labai mylimas plastikos chirurgas, kažkada, gal prieš šimtą metų mažinęs mano krūtinę, šį kartą ėmėsi šalinti ant pilvo susikaupusį odos perteklių. Jis buvo it trečia (tik labai didelė) krūtis ir vyrų, mano asmeniniu įsitikinimu, visai nežavėjo. Numetusi kiek galėdama daugiau svorio, guliausi po grožio peiliu. Tiesa, pirmiausia man buvo pašalintas odos perteklius nuo viršutinių vokų (taip, kai jau Dievulis duoda, tai nepagaili niekur – nei ant pilvo, nei ant vokų). Ši operacija vyko tik su nuskausminimu, tad su plastikos chirurgu spėjome pakalbėti ir apie gyvenimą.
O tada – malonus miegas ir ne itin malonus atsibudimas... Guliu kaip mumija, susukta į korsetą, ir labai noriu kavos. Pro šalį su būtent jos sklidinu puodeliu tipena mano gydytojas. „Kaip laikais? Sveika sugrįžusi“, – sako man jis. „Labas, duok kavos“, – atitariu aš. Grinčas tik gurkšnelį davė to nektaro ir liepė ilsėtis. Paklusau.
Operacijos metu man buvo nusiurbti riebalai nuo pilvo – chirurgas sakė juos surinkinėjęs geras 40 minučių. Valio! Nes aš nuoširdžiai manau, kad meilėje ir kare visos priemonės yra galimos. Taip pat per operaciją buvo nupjautas turbūt kokių 20 cm pločio odos gabalas. Po nakties klinikoje, kurią mes prašnekėjome su mane prižiūrėjusia sesute, ryte iškeliavau namo. Į lieknesnį ir gražesnį gyvenimą. Bet – taip, sutinku, dėl grožio galima ir ginčytis, ypač, žiūrint į nuotraukas. Savijauta nebuvo tokia skausminga, nes tai juk kelias link lieknesnės manęs! Jei tik būčiau žinojusi, kaip viskas pasisuks toliau…
Grožiui jokia kaina nėra per didelė
Džiaugdamasi sulieknėjusia figūra nutariau pasikoreguoti ir veidą. Ne, rimtų operacijų kol kas nesidariau, o vokų plastika – iš viso ne operacija. Ją tiesiog laikiau savęs priežiūros procedūra, nes nukritę vokai nėra nei gražu, nei patogu. O veido odos korekcijų ėmiausi gan rimtų.
Pradėjau nuo hialurono injekcijų, kurios pridrėkina ir primaitina odą, iki viršutinio veido odos sluoksnio „nudeginimo“, kai specialiu aparatu pašalinamas viršutinis odos sluoksnis. Taip, taip, skauda taip pat, kaip ir pagalvojote. Tada – bent jau man – užtepė iš mano pačios kraujo išskirtą plazmą ir tokia nuoga oda iškeliavau namo. Gydytojos nurodymai aiškūs – šimtaprocentinė higiena ir kol bent šašiukai ant odos neužsidės, jokio rodymosi lauke.
Šios procedūros esmė – ataugusi nauja, švari ir gaivi oda. Atauga ji, žinoma, ne taip greitai, kaip norėtųsi, tad iki šiol kikenu, kaip daugmaž tokia kaip nuotraukoje nuvažiavau atlikti automobilio techninės apžiūros. Veidas atrodė taip, lyg vyras mane nuolat muštų. Todėl ir žvilgsnį nutaisiau atitinkamą, o mašinos, deja, apžiūrai neparuošiau... Bet techninės apžiūros galiojimo laikas buvo pratęstas, nors iki šiol galiu duoti ranką nukirsti, kad taip nutiko tik dėl mano apgailėtinos išvaizdos. Taigi, nėra to blogo... toliau žinote – kuo negalėtų pasinaudoti moteris!
Veidas, beje, labai gražiai gijo. Nepaisant to, kad kelias naktis miegojau sėdėdama ir kenčiau didelį skausmą, visgi vėliau ataugusi oda pateisino patirtas kančias – lygi, šviesi, net įgimtų apgamėlių, kurie vis erzindavo, nebeliko. Odos priežiūrą paverčiau griežta rutina: ryte ir vakare – plovimas specialiomis priemonėmis, eksfoliacija, serumas, kremas. O kitos rutinos – mažiau, bet dažniau valgyti – laikytis man nepavyko. Kažkuriuo momentu paleidau vadeles ir vėl priaugau svorio.
Kaip dabar atsimenu – nuskubėjau pas savo chirurgą vien tam, kad jis man primintų, jog taip negalima ir kad pasitarčiau, gal jau laikas imtis griežtesnių priemonių – skrandžio mažinimo operacijos. Jis man pritarė, tik liepė staigiai nenumesti daug svorio, o viską daryti palaipsniui. Kitaip teks operacijos metu šalinti odos perteklių, o jis pareiškė to daryti nenorintis. Keistas, sakyčiau, tas mano gydytojas, bet už tokį atvirumą ir nesavanaudiškumą aš jį labai myliu.
Ir šį kartą tris dešimtis kilogramų, nepaisydama chirurgo ir diotologės raginimų, numečiau savu ritmu. Tad oda gražiai, po truputį susitraukė, o pilvui atlikta plastika taip gražiai įtempė odą, kad negaliu atsigrožėti. Reiškia, operacijos buvo ne veltui.
Mažesnis skrandis – daugiau laimės
Praėjusiame straipsnyje rašiau, kad skrandžio operacijos nebijojau. Taip, nebijojau, nes pradėjęs kilti kraujospūdis, iki grėsmingo lygio pakilęs cholesterolis ir nuolatinis dusimas – net savuose namuose, užlipus į antrą aukštą – jau gerokai kalė per smegenis. O kur dar sąnariai... Man vos keturiasdešimt, o jaučiausi kaip šešiasdešimties – byrėjau gabalais. Tad mintis susimažinti skrandį ir nustoti ėsti man buvo labai patraukli.
Operacijos rytą erzino tik laukimas, kada operuos, ir alkis. Fui, fui, fui! Kad jį kur! Man buvo planuojama taikyti vadinamąjį rankovės variantą, kai skrandis sumažinamas iki 150 ml tūrio, o jo perteklius pašalinamas. „Beveik kaip pilvo plastika, tik iš vidaus“, – kikenau mintyse. Ir taip, tikrai, jau operacinėje kažkodėl apėmė baimė – pagalvojau, kad gal nereikia pjauti to skrandžio, nes, žinoma, kad buvau prisiskaičiusi visokių atsiliepimų ir apie ligas, ir apie bėdas... Paskutinėmis sekundėmis apėmė panika ir norėjau viską atšauti.
Bet panika užklupo, sakyčiau, labai patogiu momentu, kai jau buvo uždėta deguonies kaukė ir bepradedanti veikti narkozė. Čia kaip ta legendinė vestuvių frazė: jei kas žinote priežasčių, kodėl ši operacija negali būti atlikta Rožėnei – arba kalbėkite dabar, arba nutilkite amžiams. Nutilau kelioms valandoms, o atsibudusi pooperacinėje palatoje pagalvojau, kad mane ištiko širdies smūgis – krūtinę spaudė toks baisus skausmas, kad panika sugrįžo.
Kita vertus grįžo ir logika – man prieš akis stovi kraujospūdį matuojantis aparatas, kuris rodo, kad mano spaudimas yra absoliučiai normalus 120/70. Tad bandžiau save įtikinti, kad viskas man gerai, spaudimas ne infarktinis. Paprašiau vaistų nuo skausmo. Suleido, bet skausmas nepraėjo. Paprašiau dar. Vis vien nepraėjo. Ir kai jau vėl pradėjau galvoti apie kažkokį baisiai gudriai pasislėpusį infarktą, trečią kartą suleidus vaistų, skausmas praėjo.
Po kurio laiko grįžau į savo palatą. „Vis tik tai mano naujasis – mažesnis ir tobulesnis skrandis“, – džiaugiausi aš. Kai tenka rinktis tarp ką tik išoperuoto skrandžio skausmo ir galimo infarkto sukeliamo skausmo – ką rinktumėtės jūs? Tai va, aš irgi pasirinkau pirmąjį variantą ir atsigavusi dar ligoninėje pradėjau googlinti, kaip maitinami 5–6 mėnesių kūdikiai, nes artimiausią mėnesį valgyti buvo liepta būtent taip.
Taigi, skystas, blenderiu sutrintas maistas. Neaštrūs, neerzinantys produktai – naujas skrandis turi adaptuotis, ir labai pageidautina, kad tuo laikotarpiu siūlės neiširtų. Vien nuo tokios mitybos pirmą mėnesį nukrito 5 kg antsvorio ir aš vėl pradėjau matyti šviesą tunelio gale.
Tęsinys – kitame straipsnyje.