Mes net Švedijoje, į kurios standartus labai noriai ir dažnai gretinasi Lietuva, šalyje, kuri laikoma popmuzikos sostine ir tarptautinių šlagerių kalykla, neturime tokių apdovanojimų. Tiesa, truputį atsigriebiama organizuojant nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, iš kurios išspaudžiama absoliutus šou faktoriaus maksimumas.
Aš sakau – puikūs reikalai visais lygmenimis; lietuviška muzika, regis, kasmet gerėja matematine progresija, atlikėjai surenka pilnas arenas, o TV3 televizija jau beveik išmoko rengti renginius be banalių seksistinių juokelių. Tačiau norisi žymiai daugiau skandalų. Norisi galingiau, stipriau, kiečiau. Daugiau dramos, daugiau sukrečiančių pasirodymų. Apdovanojimai turi būti tokie, kad prabudęs kitą rytą pirmas dalykas ką pagalvotum, būtų: a) vakarykščiai pasirodymai b) skandalai. O gal net pirmiausia b.
Prieš porą metų vykusius M.A.M.A. apdovanojimus apžvelgiau straipsnyje „Vlados Dapkos M.A.M.A. apdovanojimų apžvalga ir Bunkės fenomenas: kaip metai iš metų ji geba išlikti Lietuvos pramogų pasaulyje?“.
Jei viena iš apdovanojimų misijų yra supažindinti klausytojus su lietuviška muzika, tai pro šoną neprašauta ir misija įvykdyta – žiūrėdama krykštavau atradusi man iki šiol negirdėtus „Despotin Fam“ (pagarba, vyrai, labai patinkat) ir grupę SHWR; Roką Yan, Aklì, ADE, ir kitus, kuriuos kaipmat puoliau studijuoti, patinkinti ir sekti.
Mano santykis su lietuviška – arba apskritai muzika – yra toks, kad kažkada pati dainavau ir internetuose dar galima rasti mano dainą, kurią prieš dešimtmetį prodiusavo mano bičiulis dainininkas Linas Adomaitis (išskirtinio talento dvasinga asmenybė – gaila, kad nelaimėjo tradicinės popmuzikos atlikėjo kategorijoje, bet aš jį laikau tikruoju laimėtoju ir be išorinių apdovanojimų). Vėliau atsitiko gyvenimas, ir nieko nebedainavau, tik kartais pasidemonstruoju prieš kaimynus.
Daug metų galvojau (ir pažįstu ne vieną taip teigiantį lietuvį), kad lietuviška muzika ne lygis. Keistuoliai. Jie nežino, kiek prakaito ištisom bemiegėm naktim prodiuseriai įdeda įrašų studijose kaldami hitus (arba feilus). Man įrašų studija yra beveik tokia pat šventa vieta kaip viešbučiai ir oro uostai, kuriems turiu didelę meilę ir gal net fetišą.
Į akis krito tai, kad nemaža dalis atlikėjų pasirinko nedainuoti gyvai – tokio žingsnio imtasi greičiausiai iš saugumo – nesant įgudus arenose dainuoti yra sunku, reikalinga praktika.
Kur šiais metais Džordana ar klasikas Mamontovas? Tokiems mohikanams visad norisi atiduoti bent kažkokią duoklę.
Nuostabaus grožio, charizmos ir emocinio intelekto lietuviškoji Taylor Swift – Jessica Shy, nuo kurios akių negalėjo atplėšti ir moterys; skaniai susižiūrėjo „Exem“, ant scenos grįžę po dvidešimties metų. Šiais metais sukurtas dar vienas puikus televizinis šou su nežmoniško ilgio reklamomis. Iš arenos žiūrovai, žinoma, neturi kur dingti ir jie, kaip ir transliaciją internetu stebėję žiūrovai buvo linksminami specialiąja programa. Bijau, kad didelė dalis žiūrovų prie televizorių galėjo būti ir prarasti (nežinau, kodėl man tai rūpi, tiesiog turiu analitinę galvą).
LGBTQ+ fiesta
Nuostabu tai, kad M.A.M.A apdovanojimai yra tapę savotišku LGBTQ+ bendruomenės lopšiu – dar prieš trejus metus visi klykė, ojezus kaip baisu, Naglis ir Lukas per teliką pasibučiavo, ir aš tada savo feisbuke rašiau: pfffff, didelio čia daikto, gėjai per apdovanojimus pasibučiavo, jūs rimtai?
Aš norėčiau jus pakviesti į LGBTQ+ sostinę Stokholmą, kur tokių pasibučiavimų galima prisižiūrėti kas antroj metro stoty, ir gyvai, o ne per ekraną, nereikia nei M.A.M.A. apdovanojimų. Bet jeigu surimtėtume, tai iš šono Lietuvoje matau tą kitimą – nuo brutalaus pono sužalotais smegenim gražia pavarde išsišokimo netradicinės orientacijos eitynėse 2010-aisiais iki šeimamaršininkų klykavimo su homofobiška valdžia priešaky ir mindžikavimo prie partnerystės įstatymo pastaraisiais metais. Situacija, nors ir lėtai bei sunkiai, bet pamažu keičiasi ir gerėja.
Šiame kontekste šiemet sužibėjo Silvester Belt, teisingai priminęs valdžiai, kad laikrodis tiksi, o LGBTQ+ žmonės vis dar laukia jiems adekvačios paramos – būtų idealu pradėti nuo partnerystės įstatymo (šiuo opiu klausimu esu rašiusi straipsnyje „Vlada Dapkos. Lietuva yra vatnikų ir homofobų kraštas: partnerystės įstatymas buvo reikalingas dar vakar“).
Dabar – apie vadinamuosius skandalus. Jie buvo lietuviški ir nedrąsūs, tokie tarsi prašantys leidimo įvykti. Čia ta serija, kur tikiesi fejerverko, o gauni paauglių susprogdintą petardą – toks pykšt ir baigta. Simonos Burbaitės apnuoginta krūtis – ot tai uždengto papo nieks nematę. Janet Jackson savo laiku yra visą išspraudusi penkiasdešimties milijonų žmonių apžiūrai per „Super Bowl“. O tai, kad „Despotin Fam“ atkišo vidurinį pirštą, pasiuntė Žemaitaitį – labai labai gerai, žiūrėjom krykštaudami ir norėjome dar. Taip ir turi būti. Jūs nustebę, kad reperiai elgiasi maištingai ar vartoja rekreacinius narkotikus? Jūs pasižiūrėkite į skandalingas istorijas pasaulyje – kartą per MTV apdovanojimus Kayne West įsiveržė į sceną Taylor Swift laimėjus geriausio klipo apdovanojimą, ir karas tarp jų tęsėsi dar gerą dešimtmetį. Madonna „netyčia“ pademonstravo nuotakos nėrinius po suknele atlikdama jau ir taip kontroversišką „Like A Virgin“ dar niūriais 1984-aisiais. Arba kaip ta pati popkaralienė per 2003-iųjų MTV apdovanojimus pasibučiavo su Britney Spears. Kalbant apie skandalų krečiamą Britney, ji 2001-aisiais MTV pasirodė su milžiniško dydžio pitonu (atlikėja vėliau pasakojo, kad jo klaikiai bijojo, o gyvūnėlių apsaugos organizacija PETA nepatingėjo dėl to sukelti problemų renginio organizatoriams).
Vedėjų trio Stonkus, Pareigytė ir Dragūnaitė žiūrėjosi harmoningai. Lietuviškasis Jimas Carrey – Mantas Stonkus yra mano mylimiausias lietuvių komikas, ir, regis, jam sekasi viskas, prie ko jis prisiliečia ar imasi. Būdama moteris labai džiaugiuosi, kad pagrindiniam duetui šalia Manto buvo pasirinkta kylanti komikė Laura Dragūnaitė. Tik buvo keista ir juokinga stebėti du didžiausius šalies komikus atsiprašinėjant po kiekvieno savo juoko – „mes čia, žinokit, juokaujam, haha“. Neaišku, ar organizatoriams yra tekę susidurti su kokiais nors teisminiais procesais, kad jie taip atkakliai bijo žiūrovų. Nuolatinis atsiprašinėjimas suponuoja mintį, kad organizatoriai žiūrovą laiko nepakankamai išprususiu ar nesugebančiu nutuokti, kur juokas, o kur ne. „Jūs tokie kvaileliai, haaaa, dabar galit juoktis.“ Neaiškinkit mums, kada mums juoktis, ačiū, arba pasigaminkite marškinėlius, kurių nugarinėje pusėje būtų užrašyta „mes juokaaaaujam“.
Šokiravimo, įžeidinėjimo taktika nėra labai subtili, jautresni gali pasipiktinti ir stipriai šukuoja prieš plauką, bet žmonėms ji patinka, ir tai yra priežastis, dėl ko žmonės virtinėmis eina į komikų šou.
Tas atsiprašinėjimo tonas vargina ir atrodo keistai. Neklauskite žiūrovo, ar jums galima. Sugriebkite žiūrovą už atlapų (arba kur nors delikačiau) ir paaiškinkite dalykus tokiu būdu, kuriuo norite aiškinti. Įsižeidimas yra įsižeidusiojo problema.
Aš mažai seku lietuviško turinio instagrame, bet apdovanojimų proga sulindau į daugiausia sekėjų turinčių žvaigždžių istorijas – kiek esu stebėjusi Jovani ir Simutę, jie atstovauja teisingoms vertybėms, kurias turėtų sekti jaunimas. Savo ruožtu Natalija Bunkė, kiek tik ją įsijungiu, transliuoja savo verslo reklamas. Aš nežinau, gal kitu laiku ji kalba apie emocinį intelektą ir kaip svarbu eiti į terapiją, bet, žiūrėkit, yra toks dalykas – aš galvoju, kad turint didelę tribūną – o apie 300 tūkst. sekėjų yra milžiniška tribūna Lietuvai – ją privalomuoju būdu reikia išnaudoti ne tik savo svarbiems reikalams, bet ir lietuviškoms psichosocialinėms problemoms, tokioms kaip tarp vaikų ir paauglių paplitusios patyčios (apie tai rašiau straipsnyje „Nuo patyčių pasislėpusi ir vienuolika valandų malkinėje praleidusi mergaitė – traumuotos visuomenės atspindys“), emocinis intelektas, terapija ir galvos tvarkymasis esant problemoms, taip pat parama netradicinės orientacijos žmonėms ir t.t.
Na o pabaigai – ar reikėjo pradžioje to vaizdo įrašo intro, kur Pareigytė šnirpščioja ir šluostosi ašaras, o tuomet paskambina Mantui ir šis, tas gelbėtojas, iškart sutvarko reikalus? Nejaučiat seksizmo? Moterėlės nabagėlės dažnai su situacijomis nesusitvarko ir skambina vyrams mūrams ąžuolams, kad jas ištemptų iš keblios padėties, nes pačios jos turbūt per kvailos ir nesusitvarko. Nustokite kimšti mergaitėms ir paauglėms šitas idėjas ir, jeigu jau norite demonstruoti tokią situaciją, pabandykite sukeisti vaidmenis vietomis. Baikite vienąkart su šitomis seksistinėmis nesąmonėmis.
