Skaičiuojama, kad apie 90 proc. pakuočių yra sugrąžinamos perdirbimui, tačiau 10 proc. butelių vis dar išmetami į bendro naudojimo konteinerius ar paliekami gamtoje. Gamtininkai ir miškininkai teigė, jog praėjus trejiems metams po užstato sistemos įvedimo, pavienių šiukšlintojų beveik nebeliko, o butelius ar skardines galima rasti tik stovyklavietėse.
Palieka ko nepriima taromatai
Aplinkosaugininkai teigė, jog nemažai gamtoje ar į konteinerius išmetamų stiklo, plastiko ar metalo pakuočių yra ne lietuviškos. Taromatai tokių butelių nepriima, o tai lemia, kad žmonės jų rūšiuoti nė nesistengia.
DELFI paprašė specialistų nupiešti patogia ir aplinkai draugiška sistema nesinaudojančių žmonių portretą, kurie nemato prasmės tinkamai tvarkyti atliekas.
Konkrečios priežasties, kodėl kai kurie žmonės užstato sistema vis dar nesinaudoja, nėra. Psichologai tikino, jog tai tikrai nėra savotiškas „ėjimas“ prieš sistemą, tačiau tikėtina, kad tokį elgesį ar pasirinkimą lemia kiti veiksniai.
Psichologė Šarūnė Vienė teigė, jog yra tikimybė, kad žmonės taromatais nesinaudoja, nes neseka informacijos srauto. Tikėtina, kad kai kurie žmonės vis dar nežino užstato sistemos teikiamų galimybių, todėl panaudotas pakuotes tiesiog išmeta.
Vadovaujasi mitais
Specialistė pastebėjo, jog nemažai žmonių šia sistema gali nesinaudoti ir dėl vyraujančių mitų. Š. Vienė aiškino, jog visuomenės tyrimai rodo, kad žmonės yra susikūrę tam tikrus mitus apie atliekų tvarkymą ir jais vadovaujasi, o tai lemia jų elgesį.
„Pavyzdžiui, vyrauja nuomonė, kad surūšiuotos atliekos vis tiek suverčiamos į vieną krūvą. Natūralu, kad žmogus taip manydamas nebus motyvuotas tinkamai rūšiuoti šiukšlių. Kol visuomenėje gajūs klaidingi įsitikinimai, tol atliekų rūšiavimas netaps savaime suprantamu ir įprastu reiškiniu“, – aiškino Š. Vienė.
Reikia daugiau švietimo
Psichologė tikino, kad norint pakeisti tokius įsitikinimus ir formuoti teigiamą požiūrį šiuo klausimu, svarbi edukacija susijusi su keliais aspektais. Specialistė dėstė, jog svarbu visuomenę šviesti ir paaiškinti, kas apskritai yra atliekų rūšiavimas, kokios yra sudarytos žmogui palankios fizinės galimybės rūšiuoti ir svarbiausia, kodėl žmogui to reikia.
„Trumpai tariant, žmonėms reikia paaiškinti, kokią naudą iš to gauna jie. Naudos suvokimas svarbus veiksnys, skatinantis žmogų vienaip ar kitaip koreguoti savo elgesį“, – įžvalgomis dalinosi Š. Vienė.
Motyvuoja keli dalykai
Psichologė Eglė Masalskienė antrino kolegei ir taip pat teigė, jog atsisakymas naudotis užstato sistema, vargu ar yra pasisakymas prieš. Specialistė pastebėjo, jog keli procentai žmonių butelių į taromatus neneša ir dėl to, kad jie nesiekia susigrąžinti sumokėtų pinigų, o motyvacijos saugoti gamtą taip pat neturi.
„Tiems, kam ekologija yra vertybė, nesvarbu, kiek jie uždirbs, jie stengsis rūšiuoti ir tinkamai pasirūpinti atliekomis. Tų, kuriems ekologija nėra vertybė, pinigai nepaskatins susirūpinti. Yra ir tokių, kuriems ekologija nesvarbi, tačiau jie nori susigrąžinti kiekvieną išleistą centą, todėl jiems tai yra pats geriausias paskatinimas“, – sakė E. Masalskienė.
Daugiau sąmoningumo
Psichologė teigė, kad žmonės nesirūpinti ekologija gali tiesiog nesusimąstydami prie ko tai gali privesti, todėl labai svarbu, kad būtų pasirūpinta tinkama informacijos sklaida.
„Neįkyrios, nevertinančios, nesakančios, kad žmogus yra blogas, socialinės reklamos, gali paskatinti žmones susimąstyti. Tai gali būti, kaip užuomina, kodėl rūšiuoti verta ir kuo pakuočių grąžinimas gali būti naudingas. Tik ekonominė motyvacija gali paskatinti ne visus, tačiau platesnis švietimas gali padėti žmonėms būti sąmoningesniais“, – įžvalgomis dalinosi psichologė.
E. Masalskienė atkreipė dėmesį, kad didesnį poveikį žmonėms palieka ir kitų asmeninės patirtys. Anot jos, kai kurie žmonės neįsivaizduoja, kad nuvažiavę atostogauti gali įbristi į jūrą, pilną plastiko maišelių, apaugusių maurais. Tokios asmeninės patirtys, psichologės teigimu, gali žmones priversti pažiūrėti plačiau.