Koldūnų etikečių tyrimas: pasakė, į kuriuos net nežiūrėti

Bene kiekvieno lietuvio šaldiklyje galima rasti koldūnų. Su mėsa, su varške, su grybais ar net su daržovėmis – įvairovė didžiulė, bet jų esmė paprasta: tešla ir įdaras. Kas bent kartą gyvenime yra gaminę koldūnus, sutiks, kad tai nėra „greitas patiekalas“, jei gaminsi nuo… iki. Bet kam vargti, jei parduotuvėje pilna įvairių koldūnų. Patogu, greita ir skanu, o ar sveika? Tai Delfi rubrika „Etikečių DNR“ ir pabandė išsiaiškinti kartu su maisto saugos ir kokybės specialiste Asta Kairiūkšte.

„Delfi“ atsitiktinai pasirinko penkias skirtingas koldūnų rūšis: nuo brangiausių iki pigiausių. Ką sako jų sudėtis?

Beatos virtuvės koldūnai su kiauliena

Sudėtis: Tešla 50 proc. (aukščiausios rūšies kvietiniai miltai, geriamasis vanduo, kiaušinių masė, kviečių glitimas, rapsų aliejus, valgomoji druska); mėsos įdaras 50 % (kiauliena 78%, kepti svogūnai (svogūnai, rapsų aliejus), geriamasis vanduo, valgomoji druska, prieskoniai).

Įdėmiai peržiūrėjusi šių koldūnų sudėtį, specialistė sakė, kad nieko blogo čia nematanti, nes lygiai iš tų pačių produktų darytume koldūnus ir namuose. „Bet pakalbėkime apie patį patiekalą – koldūnus. Jie yra pagaminti iš grūdinės kultūros, tai yra, iš miltų, angliavandenių, kuriuos mums reikia vartoti. Juos galime valgyti kokius 2-3 kartus per savaitę. Jei žiūrėsime maisto piramidę, grūdinės kultūros yra apačioje, o mėsa ir sotieji riebalai – viršuje. Šie koldūnai yra su mėsa, tad juos įterpčiau kažkur į viduriuką“, – sakė specialistė.