Su tuo, kad pogimdyvinė depresija yra rimta sveikatos problema, kuriai reikia specialistų pagalbos, sutinka 44,4 proc. apklaustųjų. 34,1 proc. su tuo nesutinka, o likusieji 21,5 proc. šiuo klausimu neturi nuomonės.
Dalis artimųjų pogimdyminės depresijos simptomų nepastebi
Kaip galimus pogimdyminės depresijos simptomus apklaustieji įvardijo: nuolatinį liūdesį ar prislėgtą nuotaiką (52,7 proc.), energijos stoką ir nuovargį (7,6 proc.), nemigą arba per didelį mieguistumą (10,7 proc.), apetito praradimą arba persivalgymą (30,8 proc.), prastą koncentraciją ir dėmesio stoką (4,3 proc.), nerimą ir baimes (66 proc.), susidomėjimo veiklomis, kurios anksčiau teikė malonumą, praradimą (21,3 proc.), pasitraukimą nuo šeimos ir draugų (42,3 proc.), dirglumą ir pyktį (6,8 proc.), mintis apie savižudybę ir kenkimą sau (61,8 proc.), jausmą, kad esu netinkama motina (52,3 proc.), fizinius simptomus, tokius kaip galvos skausmai, skrandžio problemos be aiškios priežasties (39,5 proc.), kitus simptomus (0,5 proc.).
Paklausti, ar sugebėtų atpažinti pogimdyvinės depresijos simptomus savo artimųjų, draugų rate, 42,1 proc. respondentų teigė, kad apie simptomus žino, bet nėra tikri, ar sugebėtų atpažinti juos. 35,5 proc. prisipažino, jog nežino simptomų ir neatpažintų jų, ir tik 22,4 proc. tvirtino, kad žino ir galėtų atpažinti.
„Praktikoje susiduriu, kad dalis artimųjų ar aplinkinių gali ir nepastebėti pirmųjų besilaukiančios ar mama tapusios moters depresijos požymių dėl pačios moters uždarumo, maskavimo, artimųjų psichoedukacijos apie šį sutrikimą stokos, klaidingų įsitikinimų, vyraujančių stereotipų, galvojimo, kad tai nerimta, kad praeis savaime ir pan. Tačiau žinodami, kad depresijos požymiai gali rastis jau nėštumo metu ir ypač per pirmuosius 3 ar 6 pogimdyminio laikotarpio mėnesius, svarbu imtis ankstyvųjų prevencinių priemonių, padedančių ženkliai sušvelninti patiriamas emocines būsenas ar sumažinti šio sutrikimo išsivystymo riziką“, – pranešime spaudai sako VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ psichologė Rūta Mickevičienė.
Anot specialistės, paprastai išskiriami šie požymiai, kurie be jokio pagerėjimo tęsiasi jau dvi savaites ir ilgiau: intensyvus liūdesys, verksmingumas, padidėjęs dirglumas, greitas susierzinimas ar pyktis, susiaurėję interesai ir malonumo jausmo praradimas, nevilties ir tuštumos jausmas, socialinė izoliacija (užsisklendimas savyje, vengimas bendrauti) ar nieko nenorėjimas, pakitusios kognityvinės funkcijos (sunku susikaupti, atsiminti, priimti sprendimus ir pan.). Sutrinka miegas, apetito jausmas, apima didelis nuovargis, bejėgystė, silpnumo ar išsekimo pojūtis. Moteriai darosi sunku rūpintis kūdikiu bei silpsta susidomėjimas juo. Pasitaiko atvejų, kai moterį kankina įkyrios mintys, pavyzdžiui, baimė sužeisti ar kitaip pakenkti kūdikiui, arba kyla mintys apie savęs sužalojimą ar net mirtį.
Pogimdymine depresija gali sirgti ir vyrai
Paklausti, kaip mano, ar su pogimdymine depresija gali susidurti ne tik moterys, bet ir jų vyrai, 71,5 proc. respondentų atsakė neigiamai ir tik 28,5 proc. jų sutiko su šiuo teiginiu.
Nors pogimdyminė depresija dažniausiai pasireiškia moterims, tačiau svarbu paminėti, kad ji gali pasireikšti ir vyrams. Visgi, tėčių depresija ištyrinėta menkiau ir apie ją žinoma bei kalbama kur kas mažiau, tačiau pastebima, kad vyrai, kurie patiria šį sutrikimą, išgyvena tuos pačius jausmus ir simptomus, su kuriais susiduria ir moterys. Rizikos grupėje yra vyrai, kuriems prieš tai buvo diagnozuota depresija arba kitos psichikos ligos, sutrikimai, taip pat turintys finansinių problemų, labai jauni. Be to, vyrai gali jausti pogimdyminės depresijos požymius, kai juos patiria vaiko mama – matant, kaip kenčia mylima moteris, nėra lengva. Ankstesni tyrimai rodo, kad depresiją po gimdymo patiria 2–25 proc. tėvų, bet specifinių diagnostinių kriterijų, nustatančių depresiją tėčiams, nėra. Pasireiškus depresijos simptomams vyrams, kaip ir moterims, reikėtų ieškoti specialistų pagalbos ir pradėti gydytojo rekomenduotą gydymą.
Su teiginiu, kad Lietuvoje teikiama pakankama parama moterims ir jų šeimoms, kurios susiduria su pogimdyvine depresija, sutiko 37,6 proc. apklaustųjų, 36,5 proc. teigė nežinantys ir 25,8 proc. teigė manantys, jog paramos trūksta.
Susirgti gali bet kuri moteris, nepriklausomai nuo aplinkybių
Atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenis, nustatyta, kad visame pasaulyje apie 10 proc. nėščių moterų ir 13 proc. moterų, kurios ką tik pagimdė, patiria psichikos sutrikimus, ypač depresiją. Besivystančiose šalyse šis skaičius dar didesnis – 15,6 proc. nėštumo metu ir 19,8 proc. po gimdymo. Sunkiais atvejais motinos patiria tokias dideles kančias, kad tai gali paskatinti net mirties grėsmę.
Pasak Visuomeninio pogimdyminės depresijos prevencijos projekto „Mama mums rūpi“ bendraautorės Astos Petraitienės, tyrimai iš kitų Europos šalių rodo, kad pogimdyminė depresija patvirtinama 1 iš 5–6 moterų po gimdymo, tai reiškia, kad apie 15–20 proc. moterų po gimdymo sulaukia šios diagnozės.
Dažnai ir pačios moterys, susidūrusios su depresija nėštumo metu ar jau pagimdžius, kaltina save, kad padarė kažką ne taip ir dėl to susirgo. Tačiau susidurti su šia problema gali visos moterys, nepriklausomai nuo jų šeimyninės situacijos, socialinės aplinkos ir kitų aplinkybių.
„Išties, pogimdyminė depresija, būdama nevienalytis, o biopsichosocialinės prigimties psichikos sutrikimas, turi būti vertinama kompleksiškai. Tyrimai rodo, kad ją lemti ar didinti susirgimo riziką gali tokie veiksniai ar jų kombinacijos kaip: moters gyvenimo istorija, individualios savybės, persirgtos ar esamos psichikos ligos, tarpusavio santykiai su vyru ar partneriu, krizinis nėštumas (nėštumas buvo rizikingas ar daugiavaisis; kūdikis gimė anksčiau laiko; kūdikis gimė su negalia; iškilo neplanuotos komplikacijos mamai ar vaikui ir kt.), hormonų disbalansas, nepalanki fizinė aplinka, socialinio palaikymo bei paramos stoka ir pan. Svarbu suprasti, kad depresija nėštumo metu ar po gimdymo gali susirgti bet kuri moteris. Tačiau realybėje matome, kad moteriai atrodo, jog būtent ji yra „bloga mama“, išgyvena daug kaltės, savęs nuvertinimo, gėdos, nusivylimo savimi ir pan. Tačiau tiesa ta, kad ji nėra bloga, kaip įsivaizduoja, jai tiesiog šiuo metu labai reikalingas artimųjų rūpestis bei specialistų pagalba“, – pranešime spaudai tikina psichologė R. Mickevičienė.
Kaip gali padėti artimieji
„Artimieji turėtų būti atidūs ir stebintys besilaukiančią ir pagimdžiusią moterį, reguliariai pasiteiraujantys apie jos emocinę sveikatą. Kita palaikančių žmonių rato funkcija – teikti moteriai pagalbą, išklausymą, priėmimą, saugumą, sudaryti galimybes emociškai ir fiziškai stiprėti, pailsėti, išsimiegoti, atsitraukiant nuo vaikelio ir pan. Ypač svarbu, kad aplinkiniai klaustų, kokios konkrečios pagalbos jai reikia. Pavyzdžiui, gal pabūti kartu, pasaugoti naujagimį, padėti buityje, pagaminti maisto, nuvežti į ugdymo įstaigas kitus vaikus, padėti sutvarkyti dokumentus dėl vaikelio registracijos ar išmokų ir pan.“, – pasakoja specialistė.
R. Mickevičienė sako, kad kai moteriai sunku suprasti, ar jai reikia pagalbos, o artimieji ne(be)žino, kaip padėti, svarbu padrąsinti moterį kreiptis į gydytoją ir / ar psichikos sveikatos specialistą, užsiregistruoti vizitui ar pasisiūlyti nuvežti.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“: https://pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata/.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.