„Užgimus naujagimiui jo mama išgyvena pereinamąjį pogimdyminį laikotarpį. Šiuo apie 8 savaites trunkančiu periodu dėl moters kūne ir smegenyse vykstančių didžiulių pokyčių (fizinių, fiziologinių, neurocheminių, neurobiologinių, psichologinių, socialinių ir kt.), pagimdžiusi moteris yra jautresnė ir labiau pažeidžiama. Naujausi tyrimai rodo, kad apie 60–80 proc. pagimdžiusių moterų išgyvena pogimdyminę melancholiją, o apie 19 proc. – pogimdyminę depresiją. Be to, ne tik moterys, bet ir vyrai serga depresija po vaiko gimimo. Taip nutinka apie 4–7 proc. vyrų“, – pranešime spaudai statistika dalijasi 4 vaikų mama, VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ psichologė ir knygos „Motinystės išpažintys“ sudarytoja Rūta Mickevičienė. Tačiau, anot jos, tikėtina, kad tam tikra dalis tiek moterų, tiek vyrų delsia ar visai nesikreipia pagalbos.
Kyla minčių apie savižalą ar net mirtį
Specialistė sako, kad svarbu pastebėti, jog depresinio sutrikimo epizodas moteriai gali prasidėti tiek nėštumo metu, tiek po gimdymo, tačiau depresijos epizodai po gimdymo nustatomi 3,5 karto dažniau nei nėštumo metu. Jei galvotume apie ką tik pagimdžiusias moteris, joms depresijos požymiai būna reti, maždaug 2,5 proc. gimdyvių per pirmą–antrą dieną, tačiau dažnumas ženkliai išauga per pirmus kelis mėnesius. Jis mažėja po pusmečio, o praėjus metams – nebeišauga.
R. Mickevičienės teigimu, dažniausiai išskiriami šie požymiai, kurie be jokio pagerėjimo tęsiasi jau dvi savaites ir ilgiau: intensyvus liūdesys, verksmingumas, padidėjęs dirglumas, greitas susierzinimas ar pyktis, susiaurėję interesai ir malonumo jausmo praradimas, nevilties ir tuštumos jausmas, socialinė izoliacija (užsisklendimas savyje, vengimas bendrauti) ar nieko nenorėjimas, pakitusios kognityvinės funkcijos (sunku susikaupti, atsiminti, priimti sprendimus ir pan.).
„Moterys sako, kad jaučiasi „bloga mama“, o tai kelia kaltę ir dar didesnį savęs nuvertinimą. Sutrinka miegas, apetito jausmas, apima didelis nuovargis, bejėgystė, silpnumo ar išsekimo pojūtis. Keičiasi ir moters ryšys su kūdikiu – silpsta ar dingsta susidomėjimas juo. Pasitaiko atvejų, kai moterį kankina įkyrios mintys, pavyzdžiui, baimė sužeisti ar kitaip pakenkti kūdikiui, arba kyla minčių apie savižalą ar net mirtį“, – vardija specialistė.
Kiekvienos moters motinystė – individuali
R. Mickevičienė sako, kad kiekvienos moters motinystės patirtis skirtinga ir individuali, o jos išgyvenimas priklauso nuo konkrečios situacijos ir aplinkybių, moters brandos, psichologinio atsparumo ir suteikiamos pagalbos. Jei nėštumas buvo lauktas ir planuotas, įdėta daug pastangų, dažniausiai žinia apie dvi juosteles nėštumo teste džiugina, moteris jaučiasi laiminga, mezga ryšį su vaikeliu ir laukia susitikimo su juo. O netikėtas ir neplanuotas nėštumas, ar kilusios nepalankios aplinkybės gali sukelti psichologinę krizę ar depresiją. Dažniau apie pastarąsias patirtis kalba į „Krizinio nėštumo centrą“ besikreipiančios moterys.
„Tarkime, jei moteris pastojo jauname amžiuje, kada dar vaikų neplanavo, ar vyresniame amžiuje, kada jau nebeplanavo, ji pasimeta, išsigąsta, sudvejoja, susigėsta, jaučiasi taip, lyg pasaulis sugriuvo, o kaip atstatyti – nežino. Galbūt moteris turėjo kitų planų, kuriuos neplanuotas nėštumas sujaukė, o ją pačią ši žinia supurtė, sukėlė daug įtampos, ašarų, nemigos. Moteris kaltina save, kad nesekė vaisingų dienų, pyksta ant partnerio, kodėl jis nesisaugojo. Pasijunta aklavietėje, išgyvena daug nerimo, jai sunku priimti nėštumą. Jei besilaukianti ar pagimdžiusi moteris nejaučia saugumo ir palaikymo iš partnerio ar artimųjų, ji pasijaučia vieniša, apleista, išduota, nesvarbi, palikta. Ji nerimauja, bijo, įsitempia, suabejoja savo galimybėmis, jai kyla daug baimių ir nesaugumo. Jaučia, kad atsakomybės našta tampa per sunki, bet nėra su kuo ja pasidalyti“, – pranešime spaudai moterų patirtimis dalijasi psichologė.
Laiku negydoma gali peraugti į ilgalaikę depresiją ar pasikartoti
Pašnekovė sako, kad pogimdyminę depresiją diagnozuoja psichiatras pagal moters jaučiamus fizinius ir emocinius požymius, jų intensyvumą, trukmę, dinamiką ir pan., tačiau tai padaryti nėra taip jau paprasta. Taip yra dėl to, kad: pirma, pogimdyminės depresijos somatiniai simptomai yra labai panašūs į tuos, kuriuos išsako visos naujagimiais pradėjusios rūpintis mamos (pvz., miego ir apetito sutrikimai, nuovargis, pervargimas, sunkumai susitvarkyti su kasdieniniais darbais ir pan.); antra, pogimdyminė depresija yra nehomogeniškas sutrikimas, o tai reiškia, kad skiriasi jos pradžia, požymiai, eiga, sunkumų laipsnis, todėl turi būti vertinama kompleksiškai.
Psichologė R. Mickevičienė įspėja, kad laiku nenustatyta ar negydoma pogimdyminė depresija įgyja lėtinę eigą, yra linkusi sunkėti, o tai palieka ilgalaikes pasekmes pačiai mamai, jos vaikui ir visai šeimai. Tai yra susirūpinimą kelianti visuomenės sveikatos problema. Pastebima, kaip pogimdyminės depresijos atveju sutrinka mamos ir kūdikio ryšys. Dėl emocinės būklės mamai sunku kurti saugų ir prieraišų santykį su savo vaiku. Juo rūpinamasi iš pareigos, šaltai, automatiškai, vangiai ar pačiu vaiku menkai besidomima. Dėl to didėja tikimybė jam susidurti su emociniais ir kognityviniais raidos sutrikdymais ar elgesio problemomis (miego ir valgymo sunkumai, mažesnis atsparumas stresui, psichikos sveikatos sunkumai vėlesniame amžiuje ir pan.).
„Negydoma pogimdyminė depresija gali peraugti į ilgalaikę depresiją ar pasikartoti po kito gimdymo. Ji apsunkina ir sergančios mamos santykius su vyresniais vaikais bei su partneriu. Nustatyta, kad ilgą laiką mamai negaunant reikiamos pagalbos, didėja rizika susirgti depresija ir jos vyrui. Dar daugiau, laiku nesulaukusi pagalbos mama susiduria su padidinta savižudybės grėsme ar vaiko sužalojimo rizika“, – tikina „Krizinio nėštumo centro“ specialistė.
Gali padėti pati sau
Paklausta, kaip moteris gali padėti pati sau, R. Mickevičienė teigia, kad net jei depresijos nesirenkame, mes galime rinktis, kaip sau padėti. Besilaukianti ar neseniai pagimdžiusi mama gali sušvelninti patiriamas emocines būsenas įsipareigodama rūpintis savimi ir siekdama sveikatos tausojimo bei išsaugojimo.
„Konsultuodama į „Krizinio nėštumo centrą“ besikreipiančias besilaukiančias ir pagimdžiusias moteris drąsinu koncentruotis į penkias sritis: mintis, miegą, mankštą, mitybą ir malonumus. Svarbu klausti savęs: ar mano lūkesčiai sau realistiški, kaip kasdien save padrąsinu ir rūpinuosi minčių švara? Kaip suprantu miego svarbą savo organizmui ir ieškau būdų pailsėti? Ar mano mityba visavertė, o valgymo įpročiai tinkami? Kaip fiziniu aktyvumu padedu savo kūnui stiprėti, atsigauti, mažinti stresą ir nerimą? Kaip malonumais paįvairinta rutina ir socialinio gyvenimo aktyvinimas veikia mano emocinę sveikatą?“ – pagalbos sau būdus vardija specialistė.
Vesdama savitarpio paramos grupes neseniai pagimdžiusioms mamoms psichologė R. Mickevičienė primena, kaip svarbu kasdien nuosekliai įsipareigoti rūpintis savimi. Mamoms ji skiria įvairių fizinę ir psichikos sveikatą stiprinančių bei įsigalinimą didinančių praktikų, pavyzdžiui, laiko sau, apsikabinimų, dėkingumo, atjaučiančio kvėpavimo, savęs drąsinimo, fizinio aktyvumo, muzikos, afirmacijų, meilės sau ir pan. Anot specialistės, svarbu suprasti, kad pogimdyminė depresija nėra nuosprendis. Mūsų sveikata kinta, priklausomai nuo to, kaip ja rūpinamės – kada, kur ir kaip ieškome būdų jaustis geriau.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“: https://pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata/.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.