Nesuprato, kad išgyvena pogimdyminę melancholiją
Laura Mazalienė atvira: visus tris kartus motinystę ji patyrė skirtingai. Skyrėsi tiek pats kūdikio laukimas, tiek būsena po gimdymo. „Visus tris kartus ir aš pati buvau kitokia. Laukdamasi pirmąkart, turėjau labai didelių iliuzijų, gydytojo Romualdo Šemetos knygą, kaip dabar kartais pajuokauju, matyt, mokėjau mintinai. Ketinau gimdyti su šypsena. Deja... Negana to, kad gimdymo metu tikrai nesišypsojau, man net nepavyko pagimdyti pačiai, prireikė Cezario pjūvio operacijos. Tai buvo pirmasis smūgis mano turėtiems motinystės lūkesčiams, labai stipriai paveikęs mano būseną. Tada dar nesupratau, kad išgyvenu pogimdyvinę melancholiją. Tik po kurio laiko, analizuodama savo savijautą, supratau, kodėl buvau tokia liūdna, nerimastinga, kodėl man norėdavosi verkti, kodėl jaučiausi taip blogai. Nesugebėjusi pagimdyti natūraliu būdu, jaučiausi tarsi būčiau pralaimėjusi kažkokį gyvenimo egzaminą, nors jam itin atsakingai ruošiausi ir tikėjausi aukšto įvertinimo. Savigrauža, kurios netrūko nuo pirmųjų dienų po gimdymo, neleido man iki galo suprasti pačiai savęs“, – prisipažįsta žinoma moteris.
L. Mazalienė tikina, kad ją stipriai supurtė ir suvokimas, kad nuo šiol ji tapo atsakinga už kitą žmogų. Būdama ir taip nepaprastai atsakinga, moteris išaugusią atsakomybės naštą „jaukinosi“ gana sunkiai. „Esu žmogus, mėgstantis planuoti, besistengiantis viską padaryti kaip įmanoma geriau, tuo tarpu motinystėje daug kas (jei ne viskas) vyksta visiškai ne pagal planą. Tačiau kadangi koncentravausi vien į vaiką, į save nekreipiau deramo dėmesio. Jaučiausi neturinti teisės kažkam skųstis. Manau, labai daug mamų taip jaučiasi“, – pasakoja pašnekovė.
Kai gimė antra dukra, L. Mazalienė teigia, kad viskas buvę gerokai lengviau. „Į daug ką reagavau ramiau, paprasčiau. O gal ir pati drąsiau prašiau pagalbos iš artimųjų, nebebandžiau niekam įrodyti, kad esu stipri ir viską galiu viena. Leidau sau būti silpna. Na, o kai gimė sūnus Matijus, apskritai supratau, kad pirmiausia turiu pasirūpinti pati savimi. Nes jei aš neturėsiu vidinio energijos resurso, nesugebėsiu pasirūpinti ir savo vaikais. Man tapo nebe gėda garsiai pasakyti, jog pavargau, nebe gėda imti ir kartais nepagaminti vakarienės, o laiką prie puodų iškeisti, pavyzdžiui, į apsilankymą masažo salone“, – tvirtina nuomonės formuotoja.
Išdrįso kreiptis pagalbos
Turint vaikų ir laukiantis dar vieno, L. Mazalienės teigimu, moteriai visada viduje kirbės mintis, kad vyresnėlis, gimus mažiukui, bus nuskriaustas. Tačiau kartais... lazda gali atsisukti ir kitu galu.
„Labai nenorėjau, kad mano pirmagimė jaustųsi mažiau man svarbi, tad gimus antrai dukrai, labai daug dėmesio skyriau Deimilei, kad tik nukentėtų mūsų abiejų ryšys. Taip elgdamasi net nepastebėjau, kad neskiriu pakankamai laiko Aurėjai. Šitas suvokimas mane pribloškė daugiau nei po metų. Tada patyriau ypač didžiulę negatyvių emocijų bangą, mat supratau, kad turiu silpną ryšį su antruoju savo vaiku. Mes net pagalbos kreipėmės, lankėmės pas psichologą, kad galėtume įveikti iškilusius iššūkius“, – pranešime spaudai prisipažįsta L. Mazalienė.
Vaikams apie savo emocijas pasakoti būtina
Tuo įsitikinusi L. Mazalienė. Pasak jos, vaikai yra gerokai protingesni nei mes kartais manome. Jie viską jaučia ir supranta, tačiau su vaikais reikia būti nuoširdžiais ir atvirais. Tada ir mažieji augs emociškai išprusę, bus empatiški žmonės.
„Aš su savo vaikais apie savo emocijas (o taip pat ir apie jų) kalbuosi nuo pat tada, kai tik šie pradėjo kalbėti. Jei esu liūdna ar pikta, taip ir pasakau, jei esu pavargusi, būtinai tai įvardiju. O kaip kitaip vaikai supras savo emocijas, jei mes, tėvai, suaugę asmenys, jiems neparodysime savo pavyzdžiu. Aišku, aš su vaikais kalbuosi jiems suprantama kalba, niekad nepateikiu tik nuogo fakto, kad pavargau. Paaiškinu, kodėl taip nutiko. Tad mano dukros ir sūnus žino, kad jei mama šiandien vakare neiškeps blynų, o užsakys picą, galbūt ji nekaip jaučiasi, gal jai trūksta miego, nes naktį kažkuris iš jų sapnavo košmarus ir jai teko keliskart keltis“, – neslepia daugiavaikė mama.
Anot L. Mazalienės, aplinkiniai esantys šalia mamos, gali labai jai padėti, leisdami tiesiog išsimiegoti, paruošdami vakarienę, pastumdydami vežimėlį ar sutvarkydami namus. Moteris pabrėžia, kad šiuolaikinė visuomenė labai stokoja bendrystės, žmonės tapę pernelyg dideliais individualistais.
„Gyvename skaitmeniniame pasaulyje, technologijų, skubos ir amžino darymo amžiuje. Jaunos šeimos net iš senelių nebesulaukia tiek pagalbos, kiek jos būdavo anksčiau. Kitoks laikmetis, daug senelių dabar dar ir tebedirba, yra socialiai aktyvūs ir nė neketina to atsisakyti, tad pora, susilaukusi vaiko, lieka pati su savimi, o galiausiai, pasibaigus tėvystės atostogoms ir tėčiui išėjus į darbą, mama su kūdikiu, o taip pat ir su savo mintimis, apskritai lieka vienų viena. Tad nieko stebėtino, kad kai kurios ima ir nebepakelia jas užgriuvusių emocinių iššūkių“, – pastebi L. Mazalienė.
Savo emocijų ignoruoti negalima
Kad nuo artimiausios aplinkos, o taip pat ir vyresnių vaikų, nereikėtų slėpti savo emocinės būsenos, kad būtina garsiai jiems pasakyti, pripažinti, kad kamuoja liūdesys ar nuovargis, tvirtina ir psichoterapeutė Rimantė Ancelė. Anot jos, blogiausia ignoruoti tai, ką jauti, užsisklęsti savyje, tvirtinant, jog viskas gerai.
„Taip, kartais kalbėtis apie save, ir ypač apie patiriamus sunkumus, nėra lengva. Kartais nežinai, nuo ko pradėti. Tačiau vis tiek reikia bandyti. Tai kad nėra tikslios statistikos, kiek būtent moterų po gimdymo patiria emocinių sunkumų, byloja ir apie tai, kad mamos, nors ir jaučiasi blogai, visgi arba nesupranta, arba negali paaiškinti, kas su jomis vyksta, arba vengia tai pripažinti. Pasitaiko ir tokių atvejų, kad mamos ilgai ignoruoja savo sunkumus ir kantriai laukia palengvėjimo, guodžia save tuo, kad, ko gero, didžiulė dalis moterų motinystę patiria panašiai, tik priešingai nei jos „pajėgia“ susitvarkyti“, – tvirtina psichoterapeutė.
R. Ancelės teigimu, su skirtingo amžiaus vaikais reikia kalbėtis skirtingai. Ikimokyklinio amžiaus vaikai supranta ir jaučia, kad mamai kažkas yra, nes ji tuomet tikėtina bus nuošaly, atsitraukusi, irzli, o gal net verksminga, nenorės žaisti. Tokio amžiaus vaikams būtina paaiškinti, kad mama tiesiog serga, kad jai reikia pagalbos, kad tai laikina ir kad ne jie yra atsakingi už tokią mamos būseną, nes vaikai labai greitai kaltę gali priskirti sau. Tuo tarpu su vyresniais vaikais, su paaugliais galima pabandyti padiskutuoti, paanalizuoti, o kodėl taip nutinka, kad moteris suserga pogimdymine depresija, kartu paieškoti informacijos. Dažniausiai paaugliai patys jau būna pasidomėję ir jau žino, kas yra depresija. Svarbu bet kokio amžiaus vaikams sukurti erdvę kalbėtis, klausti, atvirai ir nuoširdžiai atsakyti į klausimus ir pabrėžti, kad mama ieškos pagalbos ir gaus gydymą, ir kad niekas nėra kaltas dėl šios ligos.
R. Ancelė pažymi, kad sunku ne tik išgyventi depresiją, nelengva ir būti šalia kenčiančio žmogaus, su juo bendrauti, nes bendravimas reikalauja jautrumo, supratimo, kantrybės, neutralumo. „Labai svarbu moters klausytis, įsiklausyti į tai, ką ji sako, domėtis, net jei ir atrodo, kad niekas nesikeičia. Jei emocinių sunkumų turinčią moterį baugu prakalbinti, jei vyras, mama, draugės baiminasi, nežino, nuo ko pradėti pokalbį, reikia nuoširdžiai tai ir pasakyti. O pastebėjus pirmuosius depresijos po gimdymo požymius, reikėtų pabandyti atkreipti moters dėmesį į tai, ją padrąsinti, padėti susirasti profesionalią pagalbą.
Jei pogimdyvinė depresija negydoma, ši būklė gali turėti pasekmių tiek moteriai, tiek kūdikiui, tiek visai šeimai. Simptomai gali intensyvėti, užsitęsti, pereiti į sunkesnes depresijos formas, ilgalaikes būsenas, paveikti poros santykius, atsiliepti kūdikio emocinei bei pažintinei raidai, prieraišumo formavimuisi. „Tačiau būtina nepamiršti, kad moteris paprastai yra ne viena, artimas moters ratas – vyras, močiutė, draugės gali pasirūpinti kūdikiu, kol mama yra nepajėgi tą padaryti pati. Vaikui labai svarbu, jog šalia būtų emociškai prieinamas žmogus, ypač ankstyvaisiais jo raidos etapais, t. y., pirmaisiais metais“, – pranešime spaudai atkreipia dėmesį R. Ancelė.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“: https://pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata/.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.