Tačiau, artėjant trisdešimtmečiui, svarstyklių rodyklė pradėjo artėti ties 100 kilogramų riba, o tai jauno vyro jau nebedžiugino.
„Ilgą laiką buvau lieknas. Vėliau tie kilogramai pradėjo augti. Žinoma, ne taip staiga, juk tai nenutinka per minutę. Tai vyko palaipsniui, per metus. Taip po 10 kilogramų, po 10 ir staiga tu pamatai ir svarstai, gal čia mes ir sustosim ir galbūt 100 kilogramų nėra tas tikslas, kurio čia dabar bandom pasiekti“, – prisimena V. Juzėnas.
Susirūpinęs svorio pokyčiais Vytautas nepuolė į sporto salę, o supratęs, kad negali valgyti visko, kas tik jam patinka, pradėjo domėtis mityba. Ir, kaip pasakoja, tam neskaitė nei specialios literatūros, nei straipsnių internete – tiesiog sekė savo savijautą po vieno ar kito suvalgyto maisto.
„Startui pakanka vakare nevalgyti makaronų, nors jie ir greitai paruošiami, ir skanu. Taip pat reikia atsisakyti batono. Čia yra pirmi du žingsniai, nuo kurių reikėtų pradėti.
Dar vienas dalykas, kurį aš įvedžiau savo mityboje – būtinai reikia pusryčiauti. Tai nebūtinai turi būti didelė porcija, gali būti ir greitai paruošiama, užpilama košė. Pusryčiai yra labai svarbu, nes tai yra vienas iš tų saugiklių, kad per pietus neprisikimši, nes tavo organizmas nebadauja nuo ankstyvo ryto“, – patarimais, kurie padėjo, dalinasi vyras.
Dar vienas dalykas, į kurį Vytautas siūlo atkreipti dėmesį – tai dienos pietūs. „Jei valandą po pietų jaučiatės apsunkę ir mieguisti, tai jūs valgote ne tą maistą, kurio reikia jūsų organizmui“, – įspėja Vytautas ir siūlo savo racionui rinktis kažką kito.
Taip pat komunikacijos specialistas ragina atrasti judėjimą.
„Manyčiau, kad reikėtų judėti kiekvieną dieną ir atrasti tam laiko. Tarkime, einant pietauti reikėtų rinktis tas vietas, kurios yra už 10–15 minučių kelio nuo jūsų ofiso. Žinoma, jei nepietaujate darbe. Ir tai jau yra visai neblogai. Viskas nuo to ir prasideda, nereikia imtis kraštutinumų. Jie dažniausiai atgraso, nes imam maksimumą, pavyzdžiui, nuo Naujųjų metų pradėsiu sveikai maitintis, sportuosiu, mesiu rūkyti – išsirašom begalę punktų. Tai taip nereikėtų daryti, galima viską daryti nuosekliai“, – įsitikinęs Vytautas.
Nuosekliai – būtent taip būtų galima pavadinti Vytauto lieknėjimo istoriją. Pirmiausia susirūpinęs tuo, ką deda į skrandį, po kelių mėnesių vaikinas ryžosi praverti ir sporto klubo duris.
„Pirmi 10 kg nukrenta labai greitai ir rezultatas būna ganėtinai akivaizdus. Tai čia tas pirmas startas, kuris labai aiškiai matosi. O toliau supratau, jei noriu, kad svoris nesustotų kisti ir jausčiaus šiek tiek kitaip, turiu rinktis kažkokį būdą, kaip to siekti toliau“, – prisimena pašnekovas.
„Sveiką gyvenimą Vytautas pradėjo nuo 97kg ir pats numetė nemažai kilogramų, pasitelkęs vien tik mitybą. Pas mus atėjo sverdamas 90 kg ir kartu mes per trumpą laiką numetėm 15 kilogramų riebalų masės. Tuomet pradėjome didint baltymų kiekį mityboje ir pasiekėm tai, kad riebalinį sluoksnį pradėjo keisti raumenų masė. Vytautas dabar sveria apie 80 kilogramų“, – pasakoja V. Juzėno sporto treneris Edvard Čuvachov.
Vytautas dabar atsimena, kad pirmą kartą apsilankius sporto klube buvo iš tiesų nedrąsu ir, net turėdamas metinį abonementą, vaikinas ten atėjo tik po dviejų savaičių nuo jo įsigijimo. Treniruokliai jam iš pradžių kėlė juoką, o ir ką su jais daryti nelabai težinojo. Todėl pasirinko sportuoti kartu su treneriu. Tai, anot Vytauto, labiau įpareigoja.
„Kiekvienas esame linkęs patingėti, galbūt sporto treniruotę iškeisti į filmą ar knygą, bet reikia nepamiršti, kad tai nėra kažkokia prievolė – tai turi tapti malonumu. Todėl svarbu pasirinkti tinkamą sporto rūšį, kuri patinka. Pasikartosiu, tai neturi tapti katorga. Prieš pradedant eiti sportuoti, reikia pradėti kuo daugiau vaikščioti, vėliau pagalvoti, kas pačiam patinka ir tai nebūtinai turi būti sporto klubas. Tai gali būti tenisas, važinėjimas dviračiu, kas tik nori. Kiti žmonės pradeda bėgioti“, – įsitikinęs V. Juzėnas.
Vytautas pasakoja, kad pradėję tirpti kilogramai, o dabar tvirtėjantis kūnas – motyvuoja nesustoti. Tik, sako, kad vienos taisyklės, tinkančios visiems, čia nėra. Kiekvienas žmogus pats turi suprasti, kas jam yra naudinga. Tai supratus, anot pašnekovo, bus lengviau priimti sprendimus – tiek susijusius su mityba, tiek su judėjimu, o ilgainiui tai taps savaime suprantamu dalyku.
Tiesa, Vytauto treneris išdavė, kas labiausiai motyvuoja keistis pasiryžusį vaikiną.
„Jis periodiškai nuvažiuoja susitikti su senais savo draugais, kurie ilgą laiką jo nematę, nustemba, sako, kaip jis pasikeitė. Tai kitą dieną atėjęs į treniruotę visas švyti, giriasi man, kad komplimentų susilaukė, ir tai jį labai motyvuoja“, – išduoda treneris.