Atvira buvusio narkomano Igorio išpažintis: nepagražinta realybė, kuo baigiasi narkotiko dozė

Sutikęs Igorį gatvėje, nė nenumanytum, ką jis išgyvenęs – senojo gyvenimo pėdsakų nelikę, adatų žaizdos užsitraukė, o nuolatinį pyktį pasauliui ir sistemai pakeitė ateities planai ir vis platesnė šypsena. Išskirtiniame DELFI interviu – pokalbis su 25-erius metus narkotikus vartojusiu vyru, kuris savo pavyzdžiu įrodė, kad galima pakilti ir iš juodžiausios duobės.

Savo praeitimi nesididžiuoja

Su Igoriu kalbamės Skype programa. Vyras vis pabrėžia, kad jam kiek nedrąsu, o ir lietuviškai sunkiai mintys dėliojasi, tačiau pokalbio metu daug šypsosi (ypač kalbėdamas apie ateitį) ir labai stengiasi padėti suprasti, ką jo gyvenime reiškia galimybė gydytis priklausomybę.

Šiandien Igoriui 47-eri. Pastaruosius 25 metų jis buvo priklausomas nuo narkotikų (viskas prasidėjo nuo „aguonų“, jas keitė švirkščiamieji narkotikai – heroinas).

„Pradėjau kokiais 1994-1996 m. nuo „aguonos“. Pirmojo karto nelabai pamenu, tiesiog su draugais nusprendėm. Kas paskatino? Gal mada. Aplinkybės. Tokie draugai buvo“, - paprastai dėsto jis.

Vyras sako supratęs apie savo priklausomybę ir ne kartą mėginęs ieškoti pagalbos, bet nesėkmingai.

„Ieškojau reabilitacijos, kreipiausi ir į psichiatrinę ligoninę, kitur, bet vis nepavykdavo nutraukti narkotikų. Vienas pažįstamas, su kuriuo seniau vartojau, papasakojo apie gydymą metadonu. Suprasdamas, kad nebeturiu kitų būdų gelbėtis, nuėjau į policiją ir pasiprašiau būti nukreiptas į priklausomybės ligų centrą. Čia ir pradėjo gyvenimas keistis“, - kalbėjo jis.

Tai buvo 2017 m. vasaris. Datą Igoris pamena tiksliai. II policijos komisariatas, sostinės savivaldybė ir Respublikinis priklausomybės ligų centras (RPLC) siūlė „nukreipimų“ paslaugą – policija padėdavo rasti pagalbą.

„Nuėjau į policiją, bet man sako, kad nebėra programoje vietų. Išeidamas pro duris dar perklausiau – ar tikrai? Sako, taip, va, sąrašas kabo. Sakau, na, tai gerai, viso gero, nusiųskite paskui mane patrulį, nes jei negaliu gydytis, einu toliau daryti nusikaltimus. Tada tas budintis „pramušė“ man tą „nukreipimą““, - šypsosi prisiminęs jis.

Vien Vilniuje šiuo metu yra apie 5000 žmonių, vartojančių narkotikus, RPLC maksimalus vietų skaičius gydyme yra tik 200, o gydymas trunka bent keletą metų, kartais ir dešimtmetį. Šioje programoje dalyvavo daug jo pažįstamų ir tai suteikė jam vilties, kad išbristi iš narkotikų liūno yra įmanoma. Tiesa, vos pradėdavę kursą jie nutraukdavo saitus su senaisiais vartojančiais draugais, todėl Igoris tik galėjo spėti, kad jiems ir toliau puikiai sekasi – gatvėse jų nebebuvo.

„Į šį gydymą žiūrėjau kaip į paskutinį šansą. Žinojau, kad jei nepavyks ir čia, veikiausiai ir toliau leisiuosi intraveninius narkotikus, vėl sėdėsiu įkalinimo įstaigose ir užsibaigs mano gyvenimas“, - atvirai kalbėjo vyras.

Apie kalėjimą jis užsiminė neatsitiktinai. Čia jis praleido kone du dešimtmečius, tačiau apie šį laikotarpį kalba nenoriai – tai juoda dėmė jo istorijoje, į kurią nebesinori žiūrėti.

„Pagrinde visus nusikaltimus dariau dėl savo priklausomybės, kad turėčiau pinigų narkotikams. Vogiau. Savo praeitimi nesididžiuoju“, - jau be šypsenos sako Igoris.

Vyras paaiškina, kad kai esi priklausomas, savęs nevaldai – negavęs dozės jautiesi labai blogai tiek fiziškai, tiek emociškai: „kankina be galo dideli skausmai, nuolatinė emocinė įtampa. Skauda taip, kad tikrai padarysi viską, kad tik vėl gautum narkotikų“.

Paklaustas apie narkotikų kainas vyras nusišypso – jau dvejus metus jis tuo nesidomėjo, nes įžengęs į Respublikinį priklausomybės ligų centrą jis daugiau nevartojo.

„Bet nepigu, tikrai. Seniau dozė kainuodavo apie 30 eurų. Ji veikia nemažai, apie 4 valandas. Baigiasi veikimas ir vėl ieškai. Taip reguliariai ir leisdavausi“, - kalbėjo Igoris.

Motyvuoja gydytis ir kitus

Šiandien adatų žaizdos vyro rankose, kojose, kirkšnyse jau užgijo, visgi narkotikai paliko savo pėdsaką – Igoris turi 30 proc. nedarbingumą, sutrikęs kojų venų pratekamumas, tinsta kojos.

„Į praeitį atsigręžinėti nebenoriu. Noriu žiūrėti į priekį, planuoti savo ateitį. Labai padeda čia dirbantys socialiniai darbuotojai, kurie motyvuoja nepasiduoti, judėti tolyn, gerinti savo sąlygas, iš esmės – adaptuotis vėl šioje visuomenėje. Gydžiausi ne vienoje vietoje, bet čia greta medikamentų gaunu ir psichologinę pagalbą“, - skirtumą aiškino jis.

Pradėjęs dalyvauti gydymo metadonu programoje Igoris sako susitvarkęs gyvenimą.

„Anksčiau gyvenau arba nakvynės namuose, arba pataisos namuose, arba kalėjime. Rugsėjį įsikėliau į socialinį bendrabutį, jau ir fotelių įsigijau. Laukiu eilėje „gauti“ socialinį butą“, - kiek didžiuodamasis pasakojo vyras. Tiesa, patys pirmieji gydymo metai buvo pažymėti dideliu pykčiu – supančiam pasauliui, nedraugiškai aplinkai, nepadėjusiai jam gatvėje, apskritai – visai sistemai, kuri jį gniuždė ir tik skandino. Pirmuosius metus jis nesišypsojo.

„Dėl tų įkalinimų, teismų, buvau atstumtas pasaulio. Užtruko, kol „atšilau““, - šypteli jis.

O šiandien vyras jau gydomas jau minimalia vaisto doze.

„Tikrai veikia, - sako jis man su šypsena. - Pasitaisė sveikata – ir socialinė padėtis, ir emocinė būklė. Dabar man gerai. Net jei dabar nutraukčiau gydymą, potraukio narkotikams tikrai nebėra. Bet stiprus užnugaris, kurį dabar gaunu, labai padeda. Kol dariau nusikaltimus, prisidariau daug skolų – antstoliams, baudos, teismo ieškiniai. Per pastaruosius dvejus metus atidaviau jau apie 60 proc. skolų. Kol kas dar nedirbu, sunku rasti darbą su neįgalumu, bet dirbti labai norėčiau. Galėčiau būti stalius, staklininkas, dirbti statybose su apdaila, bet sunku jau fiziškai...“, - atsiduso pašnekovas.

Paklaustas, ar naujame darbe slėptų savo gyvenimo istoriją, Igoris purto galvą – o kam?

„Nelabai ir slepiuosi. Visą gyvenimą gyvenau šiame mieste, čia daug pažįstamų. Kas norės, tas sužinos. Ir dabar būna, kad eidamas gatve sutinku senus pažįstamus, jie pamatę pasikeitusį mane džiaugiasi, klausia, kaip man tai pavyko. Visiems papasakoju“, - tikina vyras, į centrą jau atvedęs dar du žmones gydytis.

Apie šį gydymą

Antra dažniausiai RPLC gydoma priklausomybė – opioidų. Farmakoterapijoje metadonu gydosi apie 700 žmonių Lietuvoje. Skaičiuojama, kad rizikingai švirkščiamuosius narkotikus vartojančių asmenų (t. y. švirkščiasi ar vartoja dideles narkotinių medžiagų dozes reguliariai) šalyje yra apie 10 500. (2018 m. publikuoto tyrimo duomenys, remtasi 2016 m. duomenimis).

Opioidų priklausomybės gydymas farmakoterapija yra vienas efektyviausių mokslu pagrįstų gydymo metodų. Organizuojant ir teikiant pakaitinio gydymo opioidiniais vaistais paslaugas, siekiama sudaryti galimybę nuo opioidų priklausomiems asmenims sumažinti ir (ar) nutraukti švirkščiamųjų ir gydytojo neskirtų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, sumažinti ligos atkryčio riziką, skatinti rūpintis ir gerinti fizinę sveikatą ir psichikos būklę, socialinę adaptaciją ir integraciją. Farmakoterapiją medikamentu metadonu Lietuvos valstybė pilnai kompensuoja.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, medikamentinis priklausomybės nuo opioidų gydymas derinamas su atvejo vadybos metodu. Individualiai su pacientu dirbantis socialinis darbuotojas (atvejo vadybininkas) reguliariai teikia konsultacijas, padeda spręsti įsidarbinimo, socialinio draustumo ir kitus praktinius klausimus, siekia palaikyti ir stiprinti paciento motyvaciją sveikti. Visa tai padeda pacientams gerinti sveikatos būklę ir gyvenimo kokybę.

„Kai matai, kad veikia, geriau jautiesi fiziškai ir emociškai, pradedi tikėti gydymu ir nesinori jo mesti. Esu dėkingas visiems darbuotojams, medikams, kad leido man gyventi“, - pabrėžia Igoris.

Daugiau informacijos, kaip ir kas gali gauti šį gydymą, rasite čia.