Profesorius seras Graham Thornicroft – britų psichiatras, tyrėjas, Londono Karaliaus koledžo Psichiatrijos, psichologijos ir neurologijos instituto Pasaulinės psichikos sveikatos centro psichiatrijos profesorius. Daugiau nei 30 knygų ir beveik 600 mokslinių publikacijų autorius domisi psichikos sveikatos stigmomis, veiksmingu psichikos ligų gydymu ir pasaulio gyventojų psichologine gerove.
Tarptautinėje konferencijoje „Rethinking Mental Health Care” jis įvertino pandemijos poveikį visuomenės psichikos sveikatai lygindamas keturias žmonių grupes: bendrą populiaciją, žmones, dar iki pandemijos turėjusius psichikos sveikatos sutrikimų, būtinųjų paslaugų tiekėjus ir žmones, kurie buvo ar yra užsikrėtę koronavirusu.
Didžiausias smūgis teko jaunų žmonių emocinei sveikatai
„Pirmaisiais pandemijos metais žmonija susidūrė su išaugusiu nerimu, neapibrėžtumo jausmu, masiškai apsipirkinėjo ir kaupė atsargas. Matėme žmones, paveiktus traumos ir netekties, matėme užsidarymo namuose ir karantinavimosi pasekmes. Tam tikrose populiacijos grupėse išaugo alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas. Jau ankstyvame pandemijos laikotarpyje buvo aiški tikimybė, jog dėl pandemijos, o ypač ekonominių jos faktorių, išaugs savižudybių skaičius“, – pandemijos poveikį visuomenės psichinei sveikatai komentuoja G. Thornicroft.
Dar 2020 metais, pačioje pandemijos pradžioje, mokslininkų atlikti visuomenės psichikos sveikatos tyrimai parodė, kad daugelyje žmonių grupių nerimo ir depresijos atvejų išaugo dvigubai ar beveik dvigubai. G. Thornicroft išskiria, kad didžiausias smūgis teko jaunų žmonių emocinei sveikatai – ypač vienišų ar auginančių daugiau nei vieną vaiką moterų.
„Į Londono Karaliaus koledžą, kuriame dirbu, studijuoti atvyksta studentai iš viso pasaulio. Daugybei jų buvo neįtikėtina, kad visus metus teks mokytis nuotoliniu būdu, uždarytiems mažuose studentų kambarėliuose, be jokio gyvo kontakto su dėstytojais ir bendrakursiais. Galite įsivaizduoti, kokių pasekmių tai gali turėti“, – sako profesorius.
Pandemijos pradžioje G. Thornicroft spėjo, kad po metų ar dviejų galimai bus matomas išaugęs savižudybių skaičius. Tikimybę profesorius siejo ne su neuropsichologinėmis pasekmėmis, nuovargiu ar fizine negalia, bet su ekonominiais pandemijos padariniais, primenančiais apie 2008–2010 metų ekonominę krizę.
Anuomet nestabilius ekonomikos laikus išgyvenantys, darbo nerandantys ir bijantys darbą prarasti žmonės dažniau sirgo depresija, ir daugybėje šalių savižudybių rodikliai buvo išaugę.
Vis dėlto, profesoriaus nuogąstavimai pandeminiame kontekste nepasitvirtino – skirtingose šalyse situacija yra skirtinga, ir bendro savižudybių skaičiaus išaugimo nėra, tačiau antrų ir trečių pandemijos metų situacija dar reikalauja stebėjimo.
„Ilgalaikis kovidas“ – ligos šešėlis, kuris persekioja beveik pusę pasveikusiųjų
G. Thornicroft pastebi, kad visuomenės gyvenimo kokybei reikšmingos įtakos turi ir ilgalaikiai COVID-19 simptomai, kurie, praėjus 3–24 savaitėms po sirgimo, pasireiškia net iki 80 proc. atvejų. Ilgalaikiam kovidui priskiriama apie 100 simptomų, kurie dažniausiai pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms, vyrams, aukštesnio pragyvenimo lygio šalių gyventojams.
Tikslią ilgalaikių simptomų atvejų apimtį nusakyti sudėtinga, nes „ilgalaikio kovido“ apibrėžtis dar nėra sutarta. Tačiau Mičigano universiteto mokslininkai, apibendrinę 50 tyrimų duomenis, 2022 metais pateikė išvadą, kad apie 43 proc. sirgusios populiacijos išgyvena „ilgalaikio kovido“ simptomus (tyrimo metu tai sudarė 200 milijonų žmonių iš 470 milijonų sirgusiųjų).
„Dažniausiai išliekantys ilgalaikio kovido simptomai – krūtinės skausmas, nuovargis, dusulys, miego sutrikimai, kosulys, depresija ir nerimas. Paskutiniuose tyrimuose galime matyti, kad 64 proc. sirgusių turėjo bent vieną simptomą, praėjus daugiau nei 6 mėnesiams po susirgimo, o 59 proc. sirgusių turėjo bent vieną simptomą, praėjus daugiau nei metams po susirgimo“, – sako profesorius.
G. Thornicroft pastebi, kad COVID-19 pandemija sudavė skaudų smūgį žmonėms, kurie dar iki pandemijos turėjo psichikos sveikatos sutrikimų. Profesorius apgailestaudamas prisimena, kad jo šalyje tokie pacientai be jokių testavimų buvo greitai perkeliami į globos namus, kad jiems skirtos palatos ligoninėse būtų atlaisvintos COVID-19 pacientams.
Tai, kad 2020 metais didžiausiu sveikatos sistemos rūpesčiu tapo COVID-19, nulėmė, kad kai kuriose šalyse kiti pacientai buvo apleisti, o tokio elgesio pasekmės, profesoriaus teigimu, yra liūdnos. Tyrimai, kuriuose lyginamas bendros populiacijos mirtingumas nuo COVID-19 ir žmonių su jau esamomis ar neseniai prasidėjusiomis psichikos sveikatos ligomis mirtingumas nuo COVID-19, rodo, kad pastarojoje grupėje mirtingumas buvo net iki 7 kartų aukštesnis.
Medicinos darbuotojams teko nepakeliamas vaidmuo: pasekmės – liūdnos
Dar viena žmonių grupė, kuriai pandemija turėjo skaudesnių pasekmių – visuotinės svarbos paslaugas teikiantys darbuotojai.
Profesorius pažymi, kad šioje grupėje nukentėjo ne tik gydytojai ir slaugytojai, bet ir logistikos sektoriaus darbuotojai, maisto produktų išvežiotojai, traukinių ir autobusų vairuotojai, dauguma kurių dirbo didesnės užsikrėtimo rizikos sąlygomis. Tačiau gydytojams ir slaugytojams teko išskirtinis vaidmuo su atitinkamomis pasekmėmis.
„Pirmaisiais metais mano šalyje šiems žmonėms neegzistavo jokie laisvadieniai ir atostogos, jie dirbo diena iš dienos su apsaugine įranga ir kaukėmis, nuo kurių jiems niežėdavo ir berdavo odą. Tuo metu mano kineziterapeutas sūnus buvo išsiųstas į intensyvios terapijos skyrių, kuriame mirdavo daug pacientų. Čia kasdien susiduri su moraliniu aspektu: turi vieną lovą su deguonies aparatu, ir tris pacientus, kuriems jo mirtinai reikia. Kas ir kaip gali priimti tokį sprendimą? Jaučiuosi siaubingai dėl pacientų, kurių nepavyko pasirinkti. Šis spaudimas kur kas didesnis žemo ir vidutinio pragyvenimo lygio šalyse, kuriose resursų gyvybėms gelbėti buvo mažiau“, – sako G. Thornicroft.
Profesorių liūdina, kad dalis sveikatos apsaugos darbuotojų, nepakėlę moralinės, psichinės ir fizinės naštos, nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Tačiau net ir tiems, kurie sunkiausią etapą išgyveno, šiandien tenka gyventi su skaudžiomis pasekmėmis savo pačių psichikos sveikatai.
2020 metų pradžioje atliktas tyrimas, kuriame apklausta virš tūkstančio Jungtinės Karalystės sveikatos ir socialinės priežiūros darbuotojų apie jų psichikos sveikatą. Nustatyta, kad 47 proc. darbuotojų būsena atitinka nerimo požymius, 47 proc. atitinka depresijos požymius, 22 proc. – potrauminio streso sindromo (PTSD) požymius. Tyrimas parodė, kad 58 proc. medicinos darbuotojų susiduria su bent vienu iš anksčiau įvardytų psichikos sveikatos sutrikimų.
„Dauguma medicinos darbuotojų per pirmuosius metus turėjo diagnozuojamų psichikos sveikatos problemų dėl suprantamų reakcijų į spaudimą, kurį jiems teko patirti atliekant savo pareigas. Tačiau kiek mūsų šalių pripažino šią problemą ir į ją sureagavo pastaraisiais metais? Visi tyrimai rodo, kad medicinos darbuotojų psichikos sveikatai buvo padaryta didžiulė žala, ir vienas iš pavyzdžių – profesorės Irinos Pinchuk tyrimas, paskelbtas vos prieš kelias savaites. Jame patvirtinama, kad sveikatos priežiūros specialistai, slaugantys COVID-19 pacientus, turi didesnę psichikos sveikatos problemų riziką, ir jiems reikalinga ypatinga parama“, – sako G. Thornicroft.
Pandemija kirto daugybės žmonių psichikos sveikatai: šalys turi imtis veiksmų
„COVID-19 susirgusiam žmogui tekdavo išgyventi laikotarpį, kai jam trūkdavo palaikymo – dažnai tai buvo atvejai, kai to palaikymo reikėjo labiausiai. Mums buvo pasakyta būti atskiruose kambariuose, kartais net atskiruose pastatuose nuo užsikrėtusiųjų, paliekant maisto už durų. Tuo metu, kai tau reikia daugiausiai pagalbos, jos tiesiog negali gauti. Todėl nestebina tai, kad daugybei persirgusių žmonių tenka susidurti su psichikos sveikatos problemomis“, – sako profesorius.
G. Thornicroft pažymi, kad šiandien maždaug du trečdaliai pasaulio šalių yra įtraukę visuomenės psichikos sveikatos gerinimo priemones į savo COVID-19 valdymo planus.
Dauguma šalių skelbia, kad psichologinė pagalba yra svarbus komponentas kovoje su COVID-19, tačiau priemonių veiksmingumas priklausys nuo to, kaip šalims pavyks rasti pakankamai lėšų reikiamų priemonių įgyvendinimui.
Visa su savęs pažinimu ir pagalba sau, susidūrus su krizinėmis situacijomis ar psichikos sveikatos sutrikimais susijusi informacija ČIA.
Pagalba ir informacija išgyvenantiems savižudybės krizę ar susidūrusiems su ja artimoje aplinkoje ČIA.
| Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |
Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
