– Viename Vilniaus universiteto mokslininkų atliktame tyrime priklausomybė nuo interneto lyginama su priklausomybe psichoaktyviosioms medžiagoms. Mokslininkai lygina, kad šios priklausomybės turi daugiau panašumų nei skirtumų, nors interneto poveikis pradėtas tirti ne taip ir seniai. Jūs matytumėte kokią nors koreliaciją tarp šių dviejų priklausomybių?
– Manau, kad atsakant į šį klausimą pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kas yra priklausomybė ir kaip su ja galima tvarkytis.
Taigi priklausomybę apibrėžčiau labai paprastai: kai žmogus nuolat apie tai galvoja, kai tai jo gyvenime yra svarbiausia ir kai jis beveik neturi kitų malonumų, tik tai. Vietoj žodžio „tai“ galite įrašyti, ką norite: lošimą, alkoholį, narkotikus, net kavą, kai žmogus sako ryte, kad negali dirbti, kol neišgeria puodelio kavos, internetą, žvejybą.
O internetas, manoma, tampa problema, jeigu jam skiriama daugiau kaip keturios valandos. Tiksliau keturios valandos jau yra riba. Tik pabrėžčiau, jeigu dirbate ir jums reikalingas internetas, tai nėra priklausomybė. Kitaip yra, jeigu tiesiog naršoma, ko nors ieškoma, dalyvaujama pokalbiuose, kurie irgi dažnai nelabai prasmingi, sekami žymūs žmonės ir pan. Tada priklauso, kiek laiko tam skiriama.
Būtent laikas dažnai įvertinamas kaip tam tikras priklausomybės požymis. Pagal tai kone kiekvienas dabar gali išsimatuoti, kiek jo gyvenime yra priklausomybės nuo socialinių tinklų, interneto. Priklausomas žmogus nebus laimingas. Tai akivaizdu.
– Paminėjote laiko praleidimą kaip atskaitos tašką įsivertinti, ar tai yra priklausomybė ar ne. Klausimas – ar tas laiko leidimas socialiniuose tinkluose, naršant internetą, labiau susijęs su Z karta, ar tai yra ir vyresnių žmonių didelė problema?
– Visada reikia kalbėti, kas ir kokioje srityje yra labiau paplitęs ir kiek apima. Jeigu kalbėtume, pavyzdžiui, apie vyresnių žmonių problemą Lietuvoje, tai kalbant apie internetą, sakyčiau, kad kol kas problema, jog jie juo išvis nesinaudoja. Ir kai kuriomis teikiamomis galimybėmis, pavyzdžiui, dirbtiniu intelektu, nėra pasirengę naudotis. Tai truputėlį gal ir piktina. Nes kiek čia reikia pamokų, kad žmogus išmoktų naudotis dirbtiniu intelektu? Manau, penkių. Ir tai čia jau labai daug.
Bet šiandien gana daug pensininkų dirba. Ir tai, sakyčiau, gerai, nes, jeigu žmogus randa veiklos, tai ir jo gyvenimas turiningesnis. Tačiau, jeigu jis save atriboja nuo modernių technologijų, jis daug ko negali pasiekti. Vadinasi, juos tiesiog reikėtų išmokyti.
O grįžtant prie jūsų klausimo, prie jaunesnės kartos, tai čia irgi šiandien pasaulyje turbūt daug kas ištirta ir viską žinome. Arba bent jau apsimetame, kad žinome. Esminis tyrimas, kurį galima rasti internete, yra Pasaulio laimės raportas. Jis apima visą pasaulį, duomenų kiekis yra milžiniškas. Todėl tas duomenų kiekis leidžia daryti įvairius informacinius modelius ir įvertinti, kaip vienas veiksnys susijęs su kitu.
Vakarų visuomenėse, ypač Amerikos visuomenėje, paauglių iki 18–19 metų laimės lygis nekyla ir iš esmės dėl socialinių tinklų. Vėlgi čia žmonės galėtų klausti: kodėl, ką blogo jie veikia? Tai labai paprasta. Tarkime, sakau jums, kad esate visai nepanašus į kokį nors žymų aktorių ar kultūristą. Jūs į tai sureaguosite: na, nepanašus, gal būtų smagu būti panašiam. Bet tai nebus tas posakis, kuris sumažins jūsų savivertę ir jūs nepulsite ko nors daryti.
Tačiau reikia nepamiršti, kad kalbu apie paauglius ir apie labai jaunus žmones. Jiems tokie dalykai, vertinimai, kitų pasisakymai daro didelę įtaką. Ir, nors jie socialiniuose tinkluose praleidžia labai daug laiko, laimės jiems tai nesuteikia.
Dar toks paprastas pastebėjimas: jei daug laiko praleidžiama socialiniuose tinkluose, jo nebelieka sportui, buvimui gamtoje, mažiau tenka ir miegui. Čia labai aiškus ryšys: kuo daugiau socialinių tinklų, tuo mažiau miego, o neišsimiegojusiam žmogui sunku džiaugtis gyvenimu.
– Jeigu dabar išskirstytume pornografijos žiūrėjimą, kompiuterinius žaidimus, apsipirkinėjimą, besaikį naršymą, kiek tai susiję su dopaminu ir apskritai, koks to poveikis, jeigu mes be saiko tai darome?
– Kiekviena jūsų paminėtų sričių turi savus niuansus.
Kalbant apie pornografiją, galime padaryti tokį mintinį eksperimentą. Tarkime, sakau: atsinešiau labai išradingą pornografinį filmą, pažiūrėkime. Gal įkalbėsiu jus pažiūrėti. Vėliau sakau, kad turiu dar vieną, pažiūrėkime. Įtariu, kad žiūrėsite taip gana atsainiai. Tada pasiūlau ir trečią. Mes veikiausiai gersime kavą, apie ką nors kalbėsime, gal kartais pasuksite akis į filmą, bet iš esmės tai jums bus absoliučiai neįdomu. Šitaip į pornografiją reaguoja normalus žmogus.
JAV kongreso užsakymu buvo atliktas tyrimas, kiek pornografija yra susijusi su nusikalstamumu, su seksualiniais nusikaltimais. Situacija, apie kurią kalbėjau atrodo lyg nieko blogo – pasižiūrėjo žmogus kažkiek ir jam nusibodo. Bet aš pabrėžiu, kad kalbėjau apie normalų žmogų.
O maždaug 6–8 proc. žiūrės ir trečią, ir penkioliktą filmą neatitraukdami akių. Ir štai jie tampa problema.
Priežastis daugeliu atvejų yra ne pats kinofilmas, ne pornografija, o tai, kad žmogus neranda kitokių dirginimo būdų ir tada tai susiję su dopaminu.
Klausėte ir apie lošimus. Lietuvoje apytikriai per 2,5–3 metus lošimų rinka išaugo įspūdingai – nuo maždaug milijardo iki dviejų. Na, čia labai suapvalinau. Kodėl atsirado toks augimas? Didele dalimi atsirado dėl karantino ir dėl to, kad lošimai persikėlė į internetą.
Čia matyčiau, truputį nukrypstant, kaip visuomenė nespėja pagal tą problemą. Pastaraisiais metais priimta gana daug lošimus reguliuojančių įstatymų. Iš esmės jie reguliuoja antžeminius lošimus. Negalima sakyti, kad internetas yra visai už reguliavimo ribų, bet reguliuojamas daug mažiau, nes nespėta persiorientuoti, kur pagrindinė problema.
Tai štai, paėmėme dvi sritis ir matome, kad nėra taip paprasta. Negalima pasakyti: uždarykime. Juo labiau kad interneto ir neuždarysime.
– Grįžtant prie priklausomybės internetui ir naudojimosi socialiniais tinklais – kaip reikia spręsti šios priklausomybės klausimą ir kaip ją gydyti?
– Pirmas ir svarbiausias pastebėjimas, kuris galbūt bus šiek tiek netikėtas, bet po truputį jis vis aiškiau suprantamas. Jūs darote tą pačią klaidą kaip mūsų reguliuojančios institucijos. Tai gal ir nėra blogai, kai jus galime sulyginti su įvairių institucijų vadovais, ministrais. Klaida ta, kad kiekvienas turi savo lysvę. Vieni rūpinasi alkoholiu, kiti – narkotikais, treti – lošimais, ir ryšio tarp tų besirūpinančių yra labai nedaug.
Tada galima užduoti tokį retorinį klausimą, remiantis senokai išleista Adamo Smitho knyga „Rizika“. Tuo metu Anglijoje vairuodami motociklus žūdavo apie šimtas žmonių. A. Smithas klausimą formulavo taip: Jeigu uždrausime visus motociklus, ar išgelbėsime šimtą gyvybių? Intuicija sako, kad vargu. Gal kažkiek išgelbėsime. Bet tie, kurie linkę į tokį neatsakingą, rizikingą vairavimą, ras kitų būdų sprandui nusisukti.
Šitas faktas Lietuvoje patvirtintas daug kartų. Esu dalyvavęs, organizavęs tyrimus, kurie iš pirmo žvilgsnio labai paprasti. Užduodame klausimą: Rūkote ar ne? Turime dvi grupes. Užduodame klausimą: Ar vartojate alkoholį? Vėl turime dvi grupes – vartojančių ir nevartojančių. Užduodame klausimą: Ar lošiate? Vėl turime dvi grupes.
Tada iš kiekvienos grupės matome, kad, jeigu tai būtų atsitiktiniai, nesusiję dalykai, lošiantis nebūtų tas, kuris dažniau vartoja alkoholį ir kuris dažniau rūko. Tas pats būtų apie psichotropines medžiagas. Čia, žinoma, ne apie vieną konkretų žmogų kalbu. Tai išryškėja, kai tyrimas apima didesnes grupes.
Vadinasi, turime sąsajas. Ir todėl, jeigu nieko žmogui neduosime, tik iš jo, pavyzdžiui, atimsime internetą, iš vienos pusės gal pasidžiaugsime, kad jis dabar jau nebėra nuo jo priklausomas, bet jis galbūt pradės vartoti narkotikus. Gali sustiprėti kita priklausomybė.
Aišku, paklausite, o kaip reikėtų ją spręsti. Atsakymas žinomas, bet sunkiai padaromas. Reikia, kad žmogus būtų laimingas. Taip, laimingi žmonės irgi lošia, bet kitaip. Laimingi žmonės irgi vartoja alkoholį, bet kitaip. Laimingi žmonės net ir rūko, bet kitaip. Mažesni kiekiai, geresnė kontrolė, geresnis problemos valdymas.
Tas pats ir su internetu. Pajuokaukime: jeigu jūs įsimylėjęs merginą ir esate patenkintas santykiais, laimingas, kokia tikimybė, kad jūs praleisite po 2–3 valandas šniukštinėdamas internetinės pornografijos?
– Tikriausiai maža.
– Vargu ar vienas kitą įsimylėję, laimingi žmonės turėtų laiko po 4 valandas žiūrinėti porno tinklalapius. Tada turime ir atsakymą: reikėtų stengtis, kad mūsų visuomenė būtų laimingesnė.
Kas lengviau pasiduoda socialinių tinklų traukai? Kaip suprasti, vaikas jau tapo priklausomas nuo išmaniojo telefono ir naudojimosi internetu, žaidimų? Ką tokiais atvejais, kai pajunta vaiko priklausomybę, daryti tėvams? Į šiuos ir kitus klausimus laidoje „Rinkis gyvenimą. Nuo besaikio naršymo socialiniuose tinkluose iki žaidimų ir pornografijos – kokia viso to kaina?“ atsako prof. G. Navaitis. Visą pokalbį kviečiame žiūrėti čia:
