Lietuvoje daugiau kaip 40 tūkstančių žmonių serga depresija. Svarbu žinoti, kad tai – ne šiaip liūdesys, o labai aiškius simptomus turintis žmogaus emocinės pusiausvyros sutrikimas.
„Delfi“ sutikę apie depresiją plačiau papasakoti specialistai įvardino, iš kokių simptomų galima ją atpažinti bei sugriovė dar vis sklandančius mitus apie vaistų vartojimą.
Simptomų svarbu nemaišyti su kitkuo
Depresijai būdinga prislėgta, bloga nuotaika. Jos metu sulėtėja mąstymas, kartais net judesiai, gali sutrikti vidaus organų veikla. Šiam sutrikimui būdinga energijos stoka, apetito pokyčiai, negebėjimas sutelkti dėmesio, bendras nuovargis ir silpnumas, miego sutrikimai, apatija ir interesų rato susiaurėjimas, mintys apie savižudybę bei džiaugsmo, malonumo netekimas.
Kauno klinikų Psichiatrijos klinikos gydytojas psichiatras Edgaras Diržius paaiškino, kad simptomai turėtų trukti ne mažiau kaip dvi savaites – tik tada užsitęsusias neigiamas nuotaikas galima klasifikuoti kaip rimtą problemą.
„Dažniausiai žmogų kankina įprasta vidutinio sunkumo depresija, tai yra, bent dvi savaites užsitęsusi prasta nuotaika. Ją būtinai lydi keli sudėtingesni simptomai: miego, libido sutrikimai, energijos praradimas ir kt. Sirgdami lengva depresija žmonės kreipiasi rečiau – dažniausiai jie neina pas psichiatrą, o bando ieškoti kitų sprendimų būdų.
Yra ir atipinių depresijos formų: kaip melancholinė, patiriant fizinį diskomfortą, pavyzdžiui, krūtinės spaudimą, persmelktos ypatingo pesimizmo.
Sirgdami atipine depresija žmonės jaučia sunkumą kojose, turi miego sutrikimus, apetito išsibalansavimą. Daliai apetitas ne sumažėja, o kaip tik padidėja“, – simptomus įvardijo medikas.
Vilniaus miesto klinikinės ligoninės psichologas Lukas Juozapavičius atkreipia dėmesį į tai, kad depresijos nederėtų painioti su tiesiog prasta nuotaika. Jo teigimu, liūdesys, bloga nuotaika ir kitos su depresija susijusios emocijos – tai yra natūrali žmogaus reakcija į atitinkamus stimulus.
Visos emocijos turi savo funkcijas, savo naudą ir mums kažką sako apie mus ir mus supančią aplinką. Pasak specialisto, problemos prasideda, kai prarandama harmonija ir emocijos nebe padeda mums, o mus kamuoja.
„Raginčiau nemaišyti emocijų, siejamų su depresija, ir depresijos sutrikimo. Jeigu kalbame apie sutrikimą ir jo diagnozavimą, palikime tai specialistams. O jei kalbame apie savirefleksiją, kitaip tariant, mąstymą apie save ir žinojimą, kada visgi kreiptis į specialistus, tai būtų pravartu įsivertinti save, paanalizuoti savo jausmus.
Pastebėjus, kad ilgai lauktas kavos puodelis nutolsta, nes nesinori keltis iš lovos ir pradėti dienos, ar kad mylima veikla, kokia ji bebūtų, man staiga pasidaro neįdomi ar nebeteikia malonumo, mano nuotaika pakitusi ir tai mane slegia, visa tai, kas keista ir neįprasta, gali turėti svarbos ir apie tai reikia kalbėti.
Priežastys – įvairiausios
L. Juozapavičiaus teigimu, depresijos kilmės priežastys gali būti įvairiausios. Depresiją sukelti gali tiek biologiniai genetiniai veiksniai, tiek patirtos gyvenimo situacijos ar išgyvenimai, tiek ir somatiniai sunkumai ar sutrikimai. Taip pat žmonėms, kurių šeimoje pasitaikė depresijos atvejų, rizika susirgti yra aukštesnė.
„Jei žmogus išgyvena staigius pokyčius socialiniame gyvenime, kaip darbo praradimas, išėjimas į pensiją, ar koks nors staigus įprastų gyvenimo sąlygų pokytis irgi galėtų sąlygoti depresiją. Taip pat ilgalaikiai sunkūs psichologiniai išgyvenimai, kaip stresas, patyčios, skyrybos ir kiti.
Ūmūs fizinės sveikatos sutrikimai, miego sutrikimai ar piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis yra rizikos veiksnys depresijai. Visi šie veiksniai gali būti depresijos atsiradimo priežastys, bet reiktų nepamiršti, kad depresiją gali sąlygoti ne vienas veiksnys vienu metu“, – sakė specialistas.
Depresija, kurią sunkiau pastebėti
Ne visada depresiją lydi negebėjimas keltis, dirbti ir kitaip funkcionuoti. Pasirodo, būna atvejų, kai žmogus iš pažiūros gyvena įprastą gyvenimą, yra aktyvus, tačiau viduje – kenčia.
Tokia būklė vadinama „besišypsančia depresija“. Pasak praktikuojančios klinikinės psichologės dr. Heidi McKenzie, depresija ir šypsena nėra nesuderinami dalykai.
„Žmonės, sergantys „depresija su šypsena“, slepia patiriamus simptomus, – sako H. McKenzie. – Jie gali kasdien keltis, rengtis, eiti į darbą bei bendrauti su aplinkiniais taip, kad šie net nesuvokia, kaip blogai jų pašnekovai iš tiesų jaučiasi.“
E. Diržiaus teigimu, besišypsanti depresija gali būti dėl kelių priežasčių.
„Žmogus mobilizuoja visus likusius motyvacijos resursus ir maskuoja tą depresiją. Gali atrodyti pakankamai gerai funkcijonuojantis. Tačiau jam darbe reikia daug daugiau pastangų susikaupti, atlikti darbus, tenka dirbti papildomai, kad išlaikytų produktyvumą. Dažnai žmogus save dėl to labai kaltina.
Baikime tuos mitus apie vaistus
Vaistai nuo depresijos yra efektyvus gydymo būdas. Jie padeda sergančiajam normalizuodami cheminių medžiagų pusiausvyrą smegenyse. Kaip teigiama vaistų informaciniuose puslapiuose, patys naujausi antidepresantai pasižymi dideliu efektyvumu, silpnesniu šalutiniu poveikiu ir didesniu saugumu. Psichoterapija, psichologo konsultacijos – taip pat tinkamas gydymo pasirinkimas. Psichologas L. Juozapavičius pabrėžė, kad kompleksinis gydimas rodo geriausius rezultatus.
„Depresija gydoma pagal jos išreikštumą ir galimos įvairios intervencijos tam pasiekti. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir tinkama gydymo metodą parenka specialistas, teikiantis pacientui pagalbą – gydymą. Depresiją galima gydyti medikamentais, o lengvos depresijos epizodų atvejais, jei medikamentinės pagalbos nereikia, depresija gali būti gydoma naudojant tik psichologinę pagalbą“, – teigė jis.
Tam pritarė ir E. Diržius: „Gydymo pasirinkimai yra individualūs. Nėra vienos stebuklingos ir visiem tinkamos tabletės. Daliai žmonių, ypač sergantiems lengva depresija, geriau tinka psichoterapija.
Vidutinio sunkumo depresijai psichoterapiją galima derinti su medikamentais. Neretai žmonės atsisako psichoterapijos, teigdami, kad sunku ją suderinti su darbais, ir patys renkasi tik medikamentinį gydymą.
Tačiau vidutinio sunkumo depresiją gydant abiejų metodų derinys yra efektyvesnis nei tik psichoterapija ar tik medikamentinis gydymas, tačiau labai svarbu atsižvelgti į individualią paciento situaciją. Rekomenduojami ir gyvenimo būdo pokyčiai, akcentuojama fizinio aktyvumo svarba, miego higienos principai. Pastebėta, kad fizinis aktyvumas prisideda prie nuotaikos pokyčių, mažina streso hormonų kiekį, pagerina žmogaus savijautą.“
Gydytojas patikslino, kad dažniausiai depresijos gydymas trunka bent pusę metų.
„Trukmė priklauso ir nuo psichoterapijos krypties. Kognityvinė elgesio terapija dažniausiai yra pirmojo pasirinkimo terapija, psichodinaminė dažniausiai trunka truputį ilgiau.
O medikamentinį gydymą rekomenduojama tęsti bent pusę metų po savijautos pagerėjimo, įprastai – metus. Paprasčiausiai dėl centrinės nervų sistemos pokyčių – tam, kad nervų sistema „atprastų“ reaguoti į aplinką per depresinį žvilgsnį. Tam reikia laiko. Per greitai nutraukus gydymą yra didesnė rizika, kad depresija pasikartos. Kai kuriems depresiniai epizodai vis sugrįžta, tada jų depresija traktuojama kaip lėtinis susirgimas“, – sakė jis.
Psichiatras paneigė ir dažnai girdimą mitą, neva nuo vaistų „būsiu kaip daržovė“. Pasak jo, dabartiniai medikamentai veikia visiškai kitaip, be to, jie ir skirti tam, kad pacientas galėtų funkcionuoti pakankamai aktyviai.
„Pašaliniai poveikiai tikrai nėra tokie baisūs. Yra dalis medikamentų, galinčių turėti nepageidaujamų pašalinių reiškinių. Bet jei kalbame apie šiuolaikinius antidepresantus, dauguma žmonių juos puikiai toleruoja. Dažnai vaistai žmones kaip tik aktyvina, padeda susikaupti, veikti. O dauguma nepatiria išvis jokių pašalinių poveikių.
Siekiame tinkamai priderinti vaistus. Norime, kad žmogus aiškiai išsakytų, ar jaučia nepageidaujamus reiškinius, kokius juos jaučia – tada turime pasirinkimų, alternatyvų, galime derinti tinkamiausią gydymą. Kauno klinikose tiriame visas reikalingas vaistų koncentracijas kraujyje, konsultuojamės ir su klinikiniais farmakologais, yra farmakogenetinis tyrimas.
Medikamentinį gydymą galima rinktis pagal depresijos simptomus. Jeigu žmogus turi obsesijos požymius depresijoje, rekomenduojami specifinės klasės antidepresantai. Jeigu depresijos kontekste matome melancholinius, valgymo sutrikimus, renkamės kitos klasės antidepresantus, veikiančius per kitas sistemas. Galima pritaikyti vaistus.
Daliai žmonių, iki 20-30 proc. žmonių depresijos turi atsparumo gydymui požymių. Mes stengiamės padėti ir tais atvejais. Tada depresijos gydymas sudėtingas ir reikia inovatyvesnių priemonių, bet tikrai yra galima. Siekiama, kad gyvenimas vėl būtų pilnavertis“, – teigė E. Diržius.
O kas po to?
Psichologo L. Juozapavičiaus teigimu, tyrimų duomenimis, prognozės depresijos gydymui yra palankios.
„Ankstyvas kreipimasis pagalbos, ankstyvas ligos diagnozavimas, tinkama pagalba, ir artimųjų parama leidžia gauti norimą gydymo rezultatą. Tačiau didelė problema, kad nemažas procentas žmonių nesikreipia laiku pagalbos ar nesulaukia tinkamo gydymo dėl įvairiausių priežasčių.
Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios žmonės neieško gydymo, yra vis dar vyraujanti stigma, kad pagalbos ieškojimas yra silpnumo požymis ir bandome save diagnozuoti ir gydyti patys“, – neslėpė jis.
E. Diržius taip pat apgailestavo, kad savižudybė – tragiškiausia įmanoma baigtis.
„Iki 90 proc. nusižudžiusiųjų turėjo depresijos simptomų. Savižudybė – milžiniškas depresijos rizikos veiksnys, paveikiantis ir artimuosius, ir visą nusižudžiusiojo aplinką. Dalis to, kas traktuojama kaip depresiniai epizodai, gali praeiti – ypač lengvos depresijos. Svarbiausia atkreipti dėmesį, ar žmogui užtrunka funkcionavimo sunkumai ir prasta savijauta, ar tai tik laikinas lengvas epizodas.
Tačiau visada prasminga depresiją gydyti. Negydoma depresija siejama su smegenų struktūros pokyčiais. Žmogus gyvena nuolatinėje įtampos, savęs kaltinimo būsenoje, bet negydant atsiranda pokyčiai ir smegenyse, taip pat yra pastebėta, kad depresija sergančių žmonių gyvenimo trukmė trumpesnė. Didėja rizika susirgti endokrininėmis bei širdies ligomis. Psichiatrus žmonės įsivaizduoja dažnai tik kaip vaistų davėjus, nors mes esame už kompleksinį gydymą“, – sakė medikas.
Kaip padėti sau ir kitam
L. Juozapavičiaus teigimu, stigmos vis dar labai aktualus dalykas, dėl jų žmonės vengia kreiptis pagalbos ar net pripažinti, kad jiems jos reikia. Depresijos stigmavimas – ne išimtis.
„Kažkodėl patyrus fizinę žaizdą yra normalu kreiptis į traumatologą, kad ja pasirūpintų ar ją susiūtų. O susidūrus su psichologiniais negalavimais atsiranda „nepatogu“, „ką žmonės pasakys“, „pasidarysiu pats“. Laiku negavus reikiamos pagalbos, gydymo procesas gali būti apsunkinamas.
Galime džiaugtis, kad atsiranda vis daugiau žmonių, norinčių apie tai kalbėti, keisti situaciją, normalizuoti požiūrį į psichologinę/psichinę pagalbą. Norėčiau paskatinti visus pagalvoti, kaip aš prie to prisidedu ir kas formuoja mano pažiūrį į situaciją, kaip aš leidžiuosi būti to paveiktas. Pradėkime kurti pozityvesnę aplinką.
Tai ypač aktualu šiuo metu, kai vyrauja daug įvairių emocijų, žmonės susiduria su įvairiais sunkumais. Kalbėkime apie tai“, – skatino jis.
E. Diržius džiaugėsi, kad mes labai greitai ir toli pažengėme, lyginant su požiūriu, kuris vyravo prieš 20-30 metų: „Vakaruose bendraujant su kolegomis matau, kad dar yra kur tobulėti, bet šiaip mes jau toli nužengėme prisivejant pasaulį.
Dažnai jausmai, emocijos, mąstymas yra neatsiejama „aš“ dalis ir žmogui sunkiau suprasti šias problemas nei susirgimus kitose sistemose. Tačiau depresija reikšmingai sutrikdo žmonių gyvenimą ir ji tarp neuropsichiatrinių susirgimų sąlygoja bene daugiausia metų gyventų su sutrikimu, nors žmogus gali pilnavertiškai atsistatyti ir pagalbos priemonių turime tikrai nemažai.“
Psichiatras ragino nenusigręžti, pastebėjus, kad žmogui gali reikėti pagalbos. Ar reikia skatinti jį tos pagalbos kreiptis, galite atpažinti iš kelių ženklų.
„Dažniausiai tiesiog reikia atkreipti dėmesį į artimąjį. Dažnai žmonės užsimena, kad jiems sunku susikaupti, trūksta jėgų, daugiausia kalba pesimistinius dalykus, o tie dalykai, kurie įprastai džiugino, dabar teikia mažiau džiaugsmo.
Jei žmogus mėgo skaityti, spęsti kryžiažodžius, mėgo tam tikras laidas, o staiga visų tų pomėgių sumažėja, žmogus daugiau guli, nenori nieko veikti, niekuo užsiimti. Užsimena apie gyvenimo beprasmybę ar net savižudybę. Bet svarbu, kad artimieji, kilus susirūpinimui, nebijotų ir paklaustų, ar yra minčių apie savižudybę. Jei taip – verta nukreipti žmogų pagalbai“, – patarė E. Diržius.