Jei gyvenime daug nerimaujate, esate linkę į depresiją ar turite kitų psichikos sveikatos sutrikimų, vertėtų priežasčių ieškoti vaikystėje. Psichiatras R. Alekna pabrėžia, kad labiausiai vaikus traumuoja ir jiems užaugus įtakos turi emocinis šaltumas.
Interviu DELFI R. Alekna pasakoja apie didžiausią depresijos kaltininką, Sovietų Sąjungos paliktą žymę mūsų tautinėje pasąmonėje ir ko negalima sakyti depresija sergančiui žmogui.
– Kaip suprantu, depresija gali būti trumpas epizodas kiekvieno iš mūsų gyvenime?
– Depresija gali būti kaip gedėjimo proceso dalis. Kiekvienas žmogus nugyvena savo gyvenimą pergyvendamas depresijos epizodą daugelį kartų. Mes nuolatos kažką prarandame nuo pat kūdikystės. Vėliau emocijas tobuliname.
Suaugusiems žmonėms depresinis komponentas jau būna trečia fazė gedėjimo procese. Pirma fazė, kai kažko netenkame būna: negali patikėti, kad tai įvyko. Vėliau ieškome, kas dėl to kaltas. Trečia fazė – kaltiname save. Būna liūdnos nuotaikos. Paskutinė fazė – susitaikai su tuo, kas įvyko.
Ką žmonės dažniausiai praranda? Artimus žmones mes prarandame ne taip dažnai. Nuotaikų svyravimai būna dienos metu. Tai dažniausiai susiję su lūkesčių praradimu. Mes turime kažkokių lūkesčių. Daugelis iš mūsų net nepastebime neigimo ir pykčio fazių. Esame labiau linkę būti liūdesio fazėje. Kai kurie priešingai – jie papyksta, šiek tiek nuliūsta, bet praeina tuos etapus žymiai greičiau.
Tas žmogus, kuris įstringa liūdesyje, dažnai gydosi dėl depresinių nuotaikų. Jeigu žmonės nebuvo traumuoti vaiksytėje, paprastai etapus praeina pakankamai sklandžiai, išgyvena sveikai, leidžia sau išjausti visas emocijas.
– Minėjote vaikystės traumas. Ar tai būtų smurtas artimoje aplinkoje, tėvų skyrybos ir panašiai?
– Taip, tokie būtų pavyzdžiai. Šiuo metu ištyrinėta ir pastebėta, kad emocinis tėvų šaltumas labiausiai traumuoja vaiką. Netgi labiau, nei fizinės bausmės.
Emocinis šaltumas, emocinis smurtas dažnai būna šeimose, kuriose tėvai barasi. Nebūtinai jie turi būti alkoholikai. Tai gali būti du profesoriai, kurie turi savo nuomonę ir audringai ginčijasi. Mažam vaikui tai yra stresas. Jis prisimena savo vaikystę ilgai, kaip kokį košmarą. Nekalbant apie tai, kad yra naudojamas fizinis smurtas prieš vaikus. Bausdavo neaišku už ką, dėl įvairiausių priežasčių. Galbūt tėvai buvo psichiškai nestabilūs, turėjo problemų santykiuose, emocijas išliedavo ant vaikų. Tai irgi turi didžiulę reikšmę.
Atrodo, kad vaikas iki 2 metų nieko nesupranta. Yra pastebėta, kad iki 2 metų vaikas, kuris patyrė traumuojančius išgyvenimus, turi didesnę riziką susirgti sunkiais psichikos susirgimais, kaip šizofreninio registro sutrikimai, bipolinis sutrikimas.
– Ar teisinga būtų sakyti, kad didžiausias depresinių nuotaikų kaltininkas yra mūsų vaikystė?
– Tai didžiausias pagrindas. Vaikas buvo auklėjamas, kad jam negalima pykti, bet buvo priimtinas variantas, kad jis liūdi. Jei rodo kaprizus, vaiką primuša, o jei verkia, liūdi, tai jį glaudžia. Tai atsikartoja ir suaugus. Net yra tokių poetiškų išsireiškimų, kad depresija yra pripažinimo badas. Intymumo stoka veda link liūdesio. Išsiskiri su mylimuoju ar mylimąja ir būna tos nuotaikos.
Bet, jei vaikystėje buvo leidžiama liūdėti, liūdesiu kažką vaikas gaudavo, tai paprastai nesąmoningai suaugę siekia tos meilės, šilumos, pripažinimo būtent per tą ligą. Psichinės ligos yra vertinamos kaip regresas į archaišką būseną, kaip sugrįžimas į vaikystę. Tai įvyksta spontaniškai, žmogus pradeda naudoti tokias išgyvenimo strategijas, kurios pasiteisino vaikystėje. Dievo duota, kad žmogus nieko nedaro, kas nėra naudinga. Todėl žmogus ir išliko, nes strategijos pasiteisina.
– Pasigirsta kalbų, kad lietuviai yra linkę į depresiją, jog turime Pilėnų geną. Tai iliustruoja ir savižudybių statistika. Kaip galime paaiškinti tokį lietuvių elgesį?
– Profesorė Danutė Gailienė skyrė daug dėmesio savižudybių prevencijai. Jos darbai įrodė, kad sovietinis periodas iš tikro buvo žiauriai traumuojantis. Nors šiandien galbūt kažkurios kartos jau nekankino ir netrėmė, bet psichologinė įtampa, kuri vyravo, veikia žmones.
Kaip minėjau, labiausiai traumuoja emocinis šaltumas. Tos traumos labai atsiliepia suaugus. Asmenybės nuvertinimas, žmogaus kaip Dievo kūrinio, kuris yra svarbus, suniveliavimas, padarymas mase, žeidė kiekvieną žmogų. Žmogus nesijautė vertingas, daugeliui buvo savirealizacijos, egzistencijos vakuumo būsenos, kurias gydome savigyda, vartojame alkoholį, narkotikus ir taip toliau.
Matome, kad daugiausia savižudžių buvo, ir vis dar yra, kaimuose, tai beveik vien vyrai. Moterų savižudybių ir savižudybių miestuose statistikos nėra didesnės nei Europos vidurkis. Bet kaimo sąskaita, mes iš tikro daugelį metų buvome pirmaujantys. Dabar ta statistika šiek tiek kitokia, nors vis tiek išlieka aukštas lygis.
Traumatiniai pergyvenimai, išgyvenimai persiduoda iš kartos į kartą. Įsivaizduokite Sibire, tremitinių šeimoje gimusį vaiką. Kaip jaučiasi mama pagimdžiusi visiškai svetimoje šalyje? Daug nerimo, neužtikrintumo. Vaikas, užaugęs tokioje atmosferoje, aišku, kad nebus visiškai psichologiškai subalansuota asmenybė. Tai atsilieps.
Aišku, jis turi kompensacinius mechanizmus. Bet, paprastai, tos vaikystės psichotraumos paskui virsta į psichikos sutrikimus. Tai gali turėti įtakos širdies, kraujagyslių, aukšto kraujospūdžio ir vėžio atsiradimui. Stresas, kuris ateina nuo vaikystės, nerimastinga būsena lydi visą gyvenimą.
Kitą kartą mes sakome, kad žmogus visą gyvenimą gyveno su nerimu. Jis neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Prašo, kad jam padėtume nusiraminti, nors jis nežino, apie ką kalba. Jis visada buvo toks.
– Ar mes žinome, kiek žmonių pasaulyje yra bent kartą susidūrę su depresija?
– Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktus duomenis, 60 proc. visų gyventojų bent kartą turėję vienokį ar kitokį psichikos sutrikimą. Kad tai yra paplitę parodo ir tokie tyrimai, kurie buvo atlikti gerokai anksčiau. Buvo pateikta, kad JAV kas ketvirtas darbingo amžiaus žmogus turi panikos arba generalizuoto nerimo sutrikimą.
Paprastai tos būsenos, anksčiau ar vėliau, yra nuspalvinamos su depresijos komponentu. Nes, jei pastoviai išgyveni paniką ar generalizuotą nerimą, negali pilnavertiškai funkcionuoti, tave tai liūdina. Depresija gali būti kaip pasekmė. Būna, kad žmogus patyrė kažkokį psichozės epizodą ir jis pasveiko. Jį tai gąsdina, liūdina. Jis adekvačiai vertina, kad kažkas su juo nutiko ir jis suprato, kad nebėra visiškai sveikas. Tai šokiruoja.
– Dažnai tenka iš aplinkinių išgirsti: man liūdna. Jie nežino, ar jiems tiesiog liūdna, ar depresija, eiti pas specialistą, ar ne. Kaip gali įsitikinti, kada tai yra natūralus epizodas ir savaime praeis, o kada pagalvoti, jog tai jau kažkas rimčiau?
– Jeigu man yra liūdna, nėra nuotaikos, visuomet reikia pagalvoti: dėl ko? Kas nutiko? Viena didžiausia žmonių bėda yra ta, kad mes nuvertiname savo poreikius. Tai ateina iš vaikystės: nekreipk dėmesio, praeis, nesvarbu.
Pastebėjau, kad galima suskirstyti į kelias tokias būsenas: visiškai normali būsena, pavargęs žmogus, pervargęs žmogus ir depresiškas žmogus.
Dažnai mes nuovargį priskiriame depresijai. Dabar apie depresiją tiek visko prirašyta, bet apie nuovargį nieko. Gal tu, žmogau, tiesiog pavargęs? Žinoma, vakar buvai geros formos, per daug dirbai. Dirbai su didžiuliu entuziazmu. Kitą kartą mano kolegos tą gerą nuotaiką prirašo kažkokiai manijai, o pervargimą nurašo depresijai. Tada sako: va, tau bipolinis sutrikimas.
Reikia labai stebėti, kad nepervargtum, nes nuo pervargimo iki depresijos yra vienas žingsnelis.
– Yra tekę girdėti, kad psichiatrai depresiją skirsto į lengvą, vidutinę ir sunkią. Kokios gali būti pasekmės, jei žmogus ignoruos lengvą depresiją?
– Yra didelė tikimybė, kad lengva depresija praeis. Jeigu sau leisi sirgti, neužsiimsi papildoma veikla, tai pailsėsi, atsigausi ir depresija praeis. Jeigu ji šiek tiek užsitęsė, yra aibė gydymo metodų, kurie nereikalauja specialisto įsikišimo. Pavyzdžiui, fizinis aktyvumas, hobiai, geras kontakto palaikymas su artimaisiais. Specialistai dabar nerekomenduoja lengvą ar vidutinę depresiją gydyti iš karto antidepresantais.
Pirmiausia, turi būti subalansuotas dienos režimas, užtikrinta miego higiena ir visi dalykai, kurie gamina endorfinus, seratoninus, mažina streso hormonų išsiskyrimą. Sportas. Lengvas sportas turi gydomąją galią. Lygiai taip pat užtenka ir vienkartinės konsultacijos su psichologu, psichoteraupeutu, kad jis suteiktų informacijos. Jeigu žmogus neturėjo sudėtingų išgyvenimų vaikystėje, jam greičiausiai to pakaks. Bet jei jis turėjo vaikystėje tam tikrų išgyvenimų, tai yra bėda, kad dažnas žmogus vengia specialistų ir tada užsisuka tas ratas, kuris tave įtraukia į dar gilesnę depresiją.
– Žmogui, kuris serga depresija, rekomenduojama sportuoti, miegoti, sveikai maitintis, bet jie sako, kad neturi jėgų, negali to daryti. Kaip išeiti iš to užburto rato?
– Nereikia bėgioti po kelis kilometrus. Pirmiausia, ką galėtų žmogus neturėdamas jėgų padaryti, tai tiesiog išeiti pasivaikščioti.
Pasivaikščiojimas reikalauja žymiai mažiau energijos nei nieko nedarymas. Yra pastebėta: visos bėdos ateina susidūrus su kažkokiomis problemomis. Problema, dažniausiai yra tarpasmeninė. Jeigu žmogus problemos nesprendžia, naudoja energiją jos nespręsti. Tas pats, kas eiti ir stovėti. Valandą pastovėk ir valandą pasivaikščiok. Manau, kad tie, kurie valandą pastovės, geriau valandą pasivaikščios.
Bet jeigu žmogus nebeturi jėgų nieko nedaryti, tada pradeda energiją eikvoti tam, kokius patarimus duoda kiti. Jis nesprendžia problemos kaip jam yra priimtina. Tada yra hiperadaptacijos fazė. Kai neturi jėgų klausyti, ką patarinėja kiti, prasideda ažitacijos fazė. Pradeda nerimauti, vaikšto, miegas sutrinka, kamuoja įtampa. Jeigu dar tada nesprendžia savo problemų, išeina į išeičių stadiją, kai jau suserga psichikos liga, mirtina somatine liga, gali nusižudyti, gali ką nors nužudyti. Tos 4 pabėgimo nuo problemos pabėgimo keliai. 5 vis tiek tu turi imti ir spręsti tą problemą.
Jeigu tu neturi jėgų, reiškia visas jėgas išnaudoji, kad nespręstum tos problemos. Tai neteisingas kelias. Arba tu pateksi į rimtą bėdą, arba vėliau, turėdamas dar mažiau jėgų turėsi spręsti.
– Esu girdėjusi, kad depresija yra tinginių liga, ponų liga. Štai tu neturi ką veikti, tavo per geras gyvenimas, nieko neužsiimi, todėl prisigalvoji nesąmonių ir randi dėl ko liūdėti. Ar tai tiesa?
– Tai nėra melas. Pastebėta, kad senais laikais valstiečiai nesirgdavo psichikos ligomis. Dažniausiai su psichikos ligomis susidurdavo turtingų ponų žmonos. Neleisdavo joms dirbti, jos negalėdavo savęs realizuoti. Nemaža dalimi depresinės nuotaikos atsiranda dėl egzistencinio vakuumo, savęs realizacijos stokos. Tuometinio valstiečio požiūriu, žinoma, kad čia ponų liga iš neturėjimo ką veikti.
Bet toli gražu jie nėra tinginiai. Jei žmogus kažko nedaro, tai priežastys slypi vaikystėje. Jis nedaro, nes save nuvertina, nepasitiki, sako, kad ai, man nepavyks, negausiu darbo. Lygiai taip pat yra tų, kurie daug dirba. Darboholizmas. Jie savo kaip asmens nejaučia vertės. Jie išauklėti taip, kad jie yra vertingi tik tiek, kiek padaro.
– Ko geriau nesakyti žmogui, kuris yra depresiškos būsenos?
– Reikia vengti tokių frazių, kurios nuvertina žmogaus būseną ar elgseną. Tokiais atvejais reikia žmogų palaikyti, pabūti su juo. Leisti jam būti, išsijausti. Jokiu būdu nenuvertinti. Nuvertinimas gali dar labiau įstumti į depresiją. Gali sudaryti tokį įspūdį, kad niekas jo nesupranta, niekas negali padėti. Būna, ateina žmonės lankę daugelį specialistų, jie yra beviltiškoje situacijoje, sako, kad manęs niekas nesuprato. Jie visiškai atsipalaiduoja, kai parodai, kad juos supranti. Tai jiems būna didžiulė pagalba. Jie suranda vieną vienintelį ant šitos žemės žmogų, kuris jį suprato.
– Iš gydymo formų dažniausiai aptariami antidepresantai. Susidaro toks vaizdas, kad žmonės jų bijo. Susižinoję, kad kažkas juos vartoja, asmenį stigmatizuoja. Kaip XXI amžiuje reikėtų vertinti antidepresantus ir kaip apie juos kalbėti?
– Reikia turėti omenyje, kad yra atliktos studijos. Mokslininkai sutinka, kad vien tik vaistais mes žmogui galime padėti apie 20 proc. Yra žymiai daugiau svarbių dalykų, kurie gali padėti išeiti iš tos būsenos ir į ją nebegrįžti.
Antidepresantų baidytis nereikia, bet dar blogiau, jei galvoja, kad tik antidepresantai mums padės. Yra tam tikros būsenos, kurios reikalauja, kad būtų paskirti medikamentai. Pavyzdžiui, jeigu žmogus šalia depresijos turi labai sutrikusį miegą.
Tam, kad miegotų, yra depresantai su migdomuoju poveikiu. Ir tai žymiai geriau nei kokie benzodiazepinai, prie kurių vystosi priklausomybės.
Arba yra kitos būsenos, kur antidepresantai turi kitokį poveikį. Reikia labai individualiai įvertinti. Nerekomenduotina, kad žmogus pasiimtų sutuoktinio ar šeimos nario vartojamus vaistus ir bandytų pats vartoti. Nes antidepresantai veikia skirtingus neuroreceptorius, duoda skirtingą poveikį. Labai svarbu įvertinti pačią būseną. Tik geras specialistas gali parinkti tinkamą antidepresantą.
DELFI portalas kviečia atlikti vadinamąjį Burnso depresijos testą, kuris naudojamas visame pasaulyje kaip instrumentas, matuojantis depresijos sunkumą. Amerikiečio profesoriaus Davido D. Burnso depresijos skalė yra laikoma patikima priemone nuotaikai įvertinti.
R. Alekna sako, kad tokios skalė gali būti naudingos, bet jos turi būti vertinamos kontekste ir kritiškai:
– Daug kas mėgsta savarankiškai užsipildyti tas skales. Reikia turėti omenyje, kad tai būsena, kuri gali kisti dienos laikotarpyje. Labai priklauso nuo to, kiek tu esi pavargęs. Bet kokį tyrimą, skalę reikia užpildyti, kai esi gerai išsimiegojęs, nevartojęs jokių svaigalų. Tada daugiau ar mažiau atsispindi realybė.
Jeigu kilo rimtų abejonių, tai verta kreiptis į specialistą, nes daugelį atvejų skalė patvirtina įtarimus. Nes tas, kuris neturi įtarimų, kad turi sveikatos sutrikimų, paprastai arba nepildo tokių skalių, o jeigu pildo, tai iš smalsumo.
| Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |