Išeiti iš komforto zonos skatina mesdamas iššūkius
Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas S. Dailidė pastebi, kad, bėgant metams, šiuolaikinio žmogaus gyvenime judėjimo lieka vis mažiau, ir pabrėžia, kad įprotį visą dieną sėdėti užuot pajudėjus reikėtų spręsti nuo mažens – kol dar įpročius formuoti lengva. Stebėdamas, kokios priežastys lemia užsisėdėjimą, pašnekovas įvardija populiarėjančias technologijas, tarp kurių – elektriniai paspirtukai, automobiliai. Jais dažnai įveikiame atstumus, kuriuos galėtume paprastai įveikti pėsčiomis.
„Šiandien mes turime įdėti daugiau savo pastangų, kad judėtume. Jeigu sąmoningai suprantame, kad mažiau judame, o judėjimas yra sveikata, tai mes turime daugiau judėti, turime sąmoningai daugiau judėjimo įsivesti į savo gyvenseną, tiesiog pakeisti gyvensenos įpročius ir pasirinkti daugiau judėjimo ten, kur galime pasirinkti. Pavyzdžiui, nevažiuokime liftu – praeikime laiptais, ar kažkokį atstumą įveikime pėsčiomis sąmoningai“, – teigia S. Dailidė.
Tačiau jei pėsčiomis eisime į darbą ir iš jo, ar tai būtų galima vadinti pakankamu fiziniu aktyvumu? Atsakydamas į šį klausimą, Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas pastebi, kad tai priklauso nuo įveikiamo atstumo.
„Vaikščiojimas nelygus vaikščiojimui. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojama norma – per dieną nueiti ne mažiau 10 tūkst. žingsnių, ar bent jau 8 tūkst. Sveikuolių organizacijoje jau tris metus organizuojame vis kitokį iššūkį kiekvienam mėnesiui. Metame iššūkį 30 dienų kasdien nueiti ne mažiau kaip 10 tūkst. žingsnių, 30 dienų kasdien daryti mankštą. Tai – įvairūs iššūkiai, kurie skatina žmones aktyviau gyventi, daugiau judėti. Kartais mums reikia tų iššūkių, nes kitaip gal ir nebūtų tų 10 tūkst. žingsnių per dieną. Iššūkiai mus skatina išeiti iš komforto zonos ir daugiau pajudėti“, – pabrėžia S. Dailidė.
Tinginystę vadina didžiausia visos žmonijos nelaime
Tuo metu A. Jucevičius vaikščiojimą vadina pačia priimtiniausia forma judėti žmogui, tačiau pastebi, kad šiandien ši judėjimo forma gali labai skirtis nuo to, kaip ji atrodė anksčiau.
„Vaikščiojimas gali būti intensyvus ir pakankamai duoti tokio krūvio, kur, sakykime, užteks to impulso kelioms dienoms. Vaikščiojimas yra pats priimtiniausias visiems, tuo labiau, kad šiandien atėjo dar viena papildoma priemonė – šiaurietiškos lazdos, kada mes įjungiame ne tik kojas bet ir viršutinę kūno dalį, ir tokiu būdu judame labai efektyviai. Todėl manau, kad visus reikia skatinti ne vien nueiti į darbą, iš darbo, bet ir laisvalaikiu pasivaikščioti. O jei tas vaikščiojimas bus kur nors gamtoj, žmogus gaus papildomų emocijų, bus ir sveikesnis, ir žvalesnis, ir darbingesnis.
Nors kartais fizinio krūvio atsisakoma atradus įvairių pasiteisinimų norint likti savo komforto zonoje, A. Jucevičius pastebi, kad tai – didelė problema, kurią reikia spręsti.
„Noras judėti turi būti natūralu. Mes, keliautojai, sakome, kad nėra blogo oro, yra tik bloga apranga. Ar sninga, ar lyja – turint atitinkamą aprangą, tai netrukdo judėti. O didžiausia visos žmonijos nelaimė – tinginystė, kai žmogus savęs nenugali. Norint save nugalėti, visada reikia turėti tolimesnį tikslą. Jei nori vasarą keliauti į kalnus, visą laikotarpį iki tol turi aktyviai judėti – bėgioti, vaikščioti, treniruotis. Kai išeisi į kalnus, daugiau pamatysi – eisi pakelta galva, o ne žiūrėsi po kojomis, kur čia aplenkti kokį akmenėlį. Žmogų siekimas to tolesnio tikslo visuomet pakylėja“, – teigia A. Jucevičius.
Daugiau – DELFI transliacijos įraše.