Jolitos istorija gali sukrėsti, o gali tapti įkvėpimu: susidūrusi su psichikos sveikatos problemomis, atsidūrė ties bedugnės kraštu

„Kai pirmą kartą susidūriau su psichikos sveikatos problemomis, savistigma mane visiškai sugniuždė. Atrodė, kad netenku visko: karjeros, šeimos, draugų, o aplinkinių komentarai tik gilino izoliacijos jausmą“, – prisimena projekto „Žvelk giliau“ ambasadorė Jolita.

Ji pabrėžia, kad stigmos poveikis žmogui dažnai būna dvigubas, nes gniuždantys gali būti ne tik aplinkinių įsitikinimai, bet ir paties žmogaus požiūris į save. Išsivaduoti iš šio užburto rato užtrunka metų metus, o kartais net ir tada jauti, kad tam tikros temos lieka tabu. Šiandien Jolita kviečia atvirai kalbėti apie stigmą ir jos žalą.

Stigma: kas tai ir kodėl svarbu apie tai kalbėti?

Tyrimai rodo, kad psichikos sveikatos ar elgesio sutrikimų žmonės yra viena labiausiai stigmatizuojamų visuomenės grupių. Nors stigmos poveikis gali būti sunkiai apčiuopiamas, jis dažniausiai apima visas asmens gyvenimo sritis, turi ilgalaikių ir trumpalaikių, tiesioginių ir netiesioginių neigiamų padarinių.

Pati stigma yra apibrėžiama kaip visuma požiūrių ir nuostatų, kurie vyrauja sociokultūrinėje aplinkoje ir atspindi visuomenės nepritarimą tam tikrų grupių narių asmeninėms savybėms, pažiūroms ir nuostatoms arba veiklai, neatitinkančiai tos visuomenės kultūros ar moralės normų. Paprastai tariant – stigma yra „etikečių klijavimas“.

Stigma paprastai skirstoma į keturias rūšis: savistigmą, priskirtą, visuomeninę ir struktūrinę stigmą.

Savistigma pasireiškia, kai žmonės, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, patys save nuvertina dėl savo būklės.

Priskirta stigma – kai neigiami stereotipai ir sutrikimų atsiradimo priežastys priskiriami psichikos sutrikimų turinčių žmonių artimiesiems, draugams ar psichikos sveikatos srities darbuotojams.

Visuomeninė stigma kyla, kai visuomenė ar bendruomenė laikosi nepalankių nuostatų ir elgiasi diskriminuojančiai psichikos sveikatos sutrikimų turinčių žmonių atžvilgiu.

Struktūrinė stigma apima diskriminacinę politiką ir praktiką įstatymuose, kultūroje ar organizacijose, kurios nepalankiai veikia tam tikras grupes.

Psichikos sveikata visuomenėje vis dar menkai suprantama, o nežinojimas skatina diskriminaciją. Klaidingi įsitikinimai apie psichikos sveikatą daro milžinišką žalą. Jie atitolina psichikos sveikatos iššūkių turinčius žmones nuo visuomenės, o tuo pačiu ir pagalbos, nes dėl stigmos susiformavusi baimė skatina tylėti ir ignoruoti psichikos sveikatos problemas.

Jolita, papasakokite plačiau, kaip stigma paveikė jūsų gyvenimą, su kokiomis nuostatomis jums pačiai teko susidurti?

Iki tampant projekto „Žvelk giliau“ savanore, dažniausiai susidurdavau su visuomenine stigma – nepalankiomis visuomenės nuostatomis.

Savistigmatizacija man jau praėjęs etapas, nors, pirmą kartą susidūrus su sveikatos ir psichinės sveikatos problemomis, ji buvo ypač stipriai išreikšta. Išsivadavimas iš savistigmatizacijos man užtruko kone dešimtmetį.

Pačiu liūdniausiu savo gyvenimo periodu, kai dėl ligų teko nutraukti karjerą, iširo šeima, nusisuko dauguma draugų, netekau beveik visų socialinių ryšių, buvau visiškai sugniuždyta. Mane ypač paveikė artimos aplinkos požiūris ir veiksmai. Pradedant kai kurių bendradarbių nesupratimu, smerkimu bei atsiribojimu bendraujant, baigiant kai kurių buvusių draugų komentarais, liečiančiais asmenines problemas.

Savivertė tuo metu buvo lygi kone nuliui. Dėl to didėjo ir visuomeninė atskirtis, bendravimas apsiribojo keliais draugais. Nauji pažįstami iš panašių asmenų tarpo, su kuriais susipažinau įvairiais etapais, gal kiek kompensavo bendravimo trūkumą, bet užsidarymas tik tokiame bendravimo rate didino socialinę atskirtį, nepadėjo savivertės atkūrimui ir nemažino savistigmatizacijos.

Su kitų žmonių savistigmatizacija susidūriau pradėjusi savo kaip „Žvelk giliau“ ambasadorės veiklą, kai kalbėdami apie savo patiriamus psichinės sveikatos sunkumus, asmeniniuose pokalbiuose žmonės atsiverdavo. Mačiau, kaip jie stigmatizuoja patys save.

Kaip manote, kodėl stigma tokia įsitvirtinusi mūsų visuomenėje?

Mūsų šalyje, kaip ir kitose, išsivadavusiose iš sovietų okupacijos, vis dar nemažą visuomenės dalį sudaro žmonės, gyvenę tuo laikmečiu, kai psichiatrija turėjo savo ideologiją, kai dėl įvairių priežasčių į psichikos sveikatos problemų turinčius ar neįgalius asmenis buvo žiūrima kaip į nepilnaverčius visuomenės narius.

Susiformavo gajus požiūris į „kitokius“ žmones, ir visai nesvarbu, kuo tas „kitoniškumas“ pasireiškė. Aš pati priklausau šiai kartai ir pastebiu tai mano amžiaus žmonių tarpe.

Kokią įtaką stigma daro asmens psichologinei būsenai ir savivertei?

Visi stigmatizavimo būdai pasižymi ypatingai žalingu poveikiu žmogaus savivertei bei psichologinei būsenai. Man yra tekę susidurti su stigma ne tik artimoje aplinkoje, bet ir sveikatos priežiūros srityje.

Patyriau perdegimo sindromą, susirgau depresija, prasidėjo panikos atakos, man buvo diagnozuotas nerimo sutrikimas, turėjau savižudybės bandymų. Kartu prisidėjo ir kitos ligos – epilepsija, cukrinis diabetas.

Aš, kaip ir dauguma atsidūrusių panašioje situacijoje, pradėjau manyti, kad esu niekam tikusi, kad gyvenimas baigtas, kad aš neverta nei pagarbos, nei meilės. Įtikėjau, kad esu negalią turintis žmogus be jokių karjeros galimybių, be gyvenimo perspektyvų, bloga žmona, dukra, niekam tikusi mama. Buvo apėmęs toks beviltiškumas, kad nemačiau prasmės gyventi. Atrodė, kad netenku visko, kas buvo brangu: karjeros, šeimos, draugų... Aplinka, deja, tokią savijautą tik dar labiau sustiprino.

Kaip manote, dėl ko atsiranda stigmatizuojančios nuostatos? Ar galime bendrai keisti visuomenės požiūrį į stigmas?

Anksčiau maniau, kad stigmatizuojančios nuostatos atsiranda iš nežinojimo, tačiau šiuolaikiniu informacijos gausos bei prieinamumo laikotarpiu... Matyt, dalis visuomenės tos informacijos niekada neieškojo ir neieškos. Jiems ji neįdomi net pateikta „ant lėkštutės“ ir turimų nuostatų artimiausiu metu jie nepakeis. Nepaisant to, edukuoti visuomenę būtina ir keisti požiūrį tikrai galima.

Pastebiu, kad socialinės normos kinta, viešojoje erdvėje žmonės drąsiau atvirai kalba apie patiriamus psichinės sveikatos sunkumus, apie tai kalbama žiniasklaidoje. Tačiau stigma dar labai gaji. „Psichikos sveikata“, „psichiatras“ – tokie žodžiai vis dar tariami puse lūpų.

Štai pasakyti, kad sergi plaučių uždegimu ar susilaužei koją nėra gėda. O kalbėti apie tai, kad lankaisi pas psichiatrą ar guli psichiatrijos ligoninėje – patys suprantate. Psichikos sveikatos srityje stigma ypatingai stipri. Beje, su psichikos sveikata glaudžiai susijusios ir įvairios priklausomybės. Jos irgi išskirtinai stigmatizuojamos.

Projekto „Žvelk giliau“ ribose aš atvirai kalbu apie savo patirtis, tačiau asmeniniame gyvenime vis dar turiu atsargiai vertinti, kam galiu pasisakyti apie tam tikrus savo sveikatos iššūkius, o kam ne. Pavyzdžiui, apie cukrinio diabeto diagnozę galiu nesivaržydama pasisakyti visiems, bet dėl epilepsijos tenka pasvarstyti, nes ši diagnozė žmones labai gąsdina. Jiems dažnai atrodo, kad man tuoj prasidės priepuolis, kuris, turiu pripažinti, išoriškai gali atrodyti kiek gąsdinantis. Dažniausiai paaiškėja, kad žmonės tiesiog turi klaidingų įsitikinimų, stokoja žinių.

Mano minėtos ligos yra sėkmingai valdomos, lygiai taip pat, kaip ir psichikos sveikatos sutrikimas, tačiau asmeniniame gyvenime apie pastarąjį iššūkį pasisakyti kiekvienam neskubu. Pastebiu, kad ir skirtingi psichikos sveikatos sutrikimai stigmatizuojami skirtingai.

Depresija, panikos atakos, nerimo sutrikimai kaip diagnozės visuomenėje, regis, jau nesukelia tiek baimių, tačiau to paties tikrai nepasakysiu, jei kalbėtume apie šizofreniją ar bipolinį sutrikimą. Taigi, nors tolerancija didėja, tikrai yra kur tobulėti.

Kaip galima keisti visuomenės požiūrį į stigmatizuotas temas? Kokios iniciatyvos galėtų būti veiksmingos?

Reikia tiesiog kalbėti. Daug ir visur. Džiugu, kad vis dažniau apie asmenines patirtis kalba žinomi žmonės. Naudinga yra kiekviena iniciatyva, nes kiekviena iš jų gali pasiekti skirtingas visuomenės grupes. Reikia kalbėti apie tai, kad dauguma mūsų skirtinguose savo gyvenimo etapuose patyrė, patiria ar dar patirs vienokius ar kitokius psichikos sveikatos iššūkius, galimai susidurs su priklausomybėmis. Lygiai taip pat, kaip susiduriame su onkologinėmis ligomis ar kitomis sveikatos problemomis. Taigi gauti pagalbą iš psichiatro yra taip pat normalu, kaip gauti ją iš odontologą ar terapeuto, o psichikos sveikatos profilaktika yra tokia pat būtina kaip ir fizinės sveikatos.

Ką patartumėte žmonėms, kurie patiria visuomenės ar artimųjų stigmatizavimą, kurie išgyvena sunkų periodą?

Kiekvieno kelias, susidūrus su stigma, yra ir unikalus, ir tuo pačiu panašus į kitų. Būdų, kaip didinti savivertę, savigarbą, mokytis brėžti ribas, tinkamai komunikuoti, didinti atsparumą visuomenės spaudimui, atsipalaiduoti, mažinti stresą ir kitaip rūpintis savo psichikos sveikata yra labai daug. Svarbu atrasti sau tinkamus ir juos taikyti, tačiau tam, visų pirma, reikia juos išbandyti.

Džiaugiuosi, kad atradau įvairias mobilumo praktikas, jogą, meditaciją, skirtingas meno terapijos rūšis, gamtos gydančią galią. Tai padėjo ir tebepadeda man rūpinantis savo sveikata, be to, galiu kartais padėti ir kitiems. Tai suteikia džiaugsmo ir įprasmina gyvenimą.

Esu kelis kartus atsidūrusi ant mirties slenksčio. Jau supratau, kad didžiausia vertybė – tiesiog gyventi. Pačiam save pagauti pačiu kritiškiausiu momentu yra labai sunku, bet įprastai iki jo einama palaipsniui. Dažniausiai tame kelyje aplinkiniai gali matyti ženklus, kad žmogui yra labai sunku, todėl labai svarbus yra tinkamas dėmesys.

Susiduriantys su tokiais sunkumais turi galimybių gauti individualizuotų patarimų iš medikų ar psichologų. Tačiau labai svarbu, kad aplinkiniai neliktų akli, nesivadovautų stigma ir nedidintų paties asmens savistigmatizacijos. Žmogui, kuris patiria emocinius ir psichikos sunkumus svarbu kreiptis pagalbos kuo anksčiau, nelaukiant „situacijos ant prarajos krašto“. Būtina įgauti drąsos kalbėti apie tai, ką dabar jauti, su kokiais sunkumais susiduri. Tą ir raginu kitus daryti – ir asmeniniame gyvenime, ir kaip projekto ambasadorė.

Susidūrusiems su stigmatizavimu norėčiau pasakyti – nekreipkite jokio dėmesio. Bet puikiai žinau, kad taip neišeis, nes visi turime emocijas, o visuomenė mus veikia. Tačiau kuo labiau gerbsime ir mylėsime save, kuo didesnė bus mūsų savivertė, tuo mažiau mus žeis vienoks ar kitoks stigmatizavimas, tuo mažesnė bus savistigmatizacija. Verta kartais griežtai nubrėžti asmenines ribas ar pakovoti už savo teises.

Pagalbos telefonai:

Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai [phone] I-VII, visą parą Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai 116 111 I-VII, 11:00 - 23:00 Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui) Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai [phone] II–VI, 16.00 - 20.00 Pagalbos moterims linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai [phone] I-VII, visą parą Vilties linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai 116 123 I-VII, visą parą Krizių įveikimo centras Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, http://www.krizesiveikimas.lt) [phone] I-V 16.00–20.00, VI 12.00–16.00 Dingusių žmonių šeimų paramos centras (teikiama pagalba nuo smurto nukentėjusiems asmenims - artimoje ir neartimoje aplinkoje, nusikalstamų veikų) [phone] [e-mail]

Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.

„Sidabrinė linija“ – draugystės pokalbiai, emocinė ir informacinė pagalba vyresnio amžiaus žmonėms. Budi profesionalūs konsultantai [phone] www.sidabrinelinija.lt [e-mail] I-V 8.00-22.00, VI-VII 11.00-19.00

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt Atsako per 36val. „Jaunimo linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: https://jaunimolinija.lt/lt/pagalba/pagalba-pokalbiais-internetu/ Pokalbiai internetu (angl.chat) Kasdien nuo 18 iki 24 val. Emocinė parama elektroniniais laiškais "Jaunimo linijoje" neteikiama „Vilties linija“ Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas „Pagalbos moterims linija“ Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas Psichologinės konsultacijos Rašyti el. paštu: [e-mail] informacijos svetainėje: http://www.psyvirtual.lt Atsako per 2 darbo dienas Pagalba nusižudžiusių artimiesiems Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 2-3 darbo dienas

Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. ([phone].