LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė Ramunė Mazaliauskienė ilgametės praktikos metu dažnai susidūrė su sergančiais šizofrenija. Dabar ši patirtis leidžia aiškinti, kaip kalbėti su sergančiu, motyvuoti jį gydytis, ko svarbu nepražiopsoti šioje ligoje ir netgi... kas mažina riziką ja susirgti. Šizofrenijai būdinga visa puokštė simptomų, o kiekvienas pacientas turi tik jam būdingą rinkinį. Bet tam tikri aspektai yra bendri – apie juos ir pakalbėsime.
Žinutė visiems ir ypač tėvams
Šizofrenija paprastai susergama ankstyvoje jaunystėje ar net paauglystėje. R. Mazaliauskienė pabrėžia, kad jos pradžia dažnai palaikoma viso labo paauglystės sunkumais. Susigriebus liga būna jau gerokai pažengusi. Laimei, ji nėra itin dažna – pasaulyje serga apie vieną procentą populiacijos.
„Jei jau žmogus išsako, kad girdi nesamus balsus, tai visiems „įsijungia“ pavojaus lemputės. Bet jei skundžiasi nerimu, jos kartais neįsijungia net specialistams, – paaiškino R. Mazaliauskienė. – Vadinamieji pozityvūs simptomai: balsų girdėjimas, haliucinacijos, persekiojimo baimė ir pan. – akivaizdūs, ir juos pastebi visi. Bet ne ką mažiau svarbūs negatyvieji simptomai. Nepastebimi, šliaužiantys, besivystantys pamažu: valios ir emocijų sferos blėsimas, nuotaikos, dažnai pasireiškiantys depresija, kognityviniai – dėmesio, darbinės atminties sutrikimai.“
Asmuo nustoja domėtis gyvenimu, slopsta ryšiai su aplinkiniais, dingsta gebėjimas užjausti.
Kitas svarbus komponentas – nerimas. „Jei ligos pradžia staigi, nerimas beribis, paralyžiuojantis... Jis dažnai pasireiškia, kai dar nėra nei kliedesių, nei haliucinacijų. Būtent dėl nerimo tokie žmonės kreipiasi į specialistus. O šie ne visada gali įtarti, jog tai – šizofrenijos debiuto ženklas“, – teigia pašnekovė.
Ar ji paveldima?
Jei serga kas nors iš giminaičių, artimiesiems neramu: ar tai paveldima? „Formuojantis psichikos sutrikimams svarbūs ne tik biologiniai – įskaitant ir paveldimumą, bet ir psichologiniai bei socialiniai veiksniai. Pavyzdžiui, pastebėta, kad šizofrenija dažniau sergama didmiesčiuose ir tarp imigrantų. Kodėl tarp jų? Imigrantas be savo aplinkos, kalbos, kultūros patiria papildomą stresą. Kodėl dideliuose miestuose? Nes ten trūksta bendruomeninių ryšių, žmogus paliktas pats sau“, – pasakojo LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė Ramunė Mazaliauskienė.
Ji paminėjo dar vieną įdomų dalyką. „Yra toks terminas – socialinis kapitalas. T. y. nauda, kilusi iš individų ir grupių bendradarbiavimo. Kuo labiau žmonės pasitiki vieni kitais, tuo jis didesnis. Pasirodo, socialinio kapitalo lygį konkrečioje bendruomenėje gali parodyti... net ir dalyvavimas savivaldos rinkimuose! Suomių tyrimas rodo, kad tose vietovėse, kur jis aktyvus, pacientai trumpesnį laiką praleidžia psichiatrijos ligoninėse“, – pasakojo R. Mazaliauskienė.
„Paveldima ne pati šizofrenija, bet polinkis ja susirgti, o jį gali aktyvuoti nepalankūs veiksniai. Yra visas kompleksas biologinių, socialinių psichologinių faktorių, kurie gali paleisti ligos mechanizmą“, – paaiškino specialistė.
Ar yra prevencinių priemonių išvengti ligos? „Aišku, tokių yra. Psichoaktyvių medžiagų nevartojimas, režimo laikymasis, poilsis, prasmingi santykiai ir veikla... Per retai tai akcentuojame, nors tas svarbu r norint išvengti ligos ir sveikstant, – vardijo R. Mazaliauskienė. – Pvz. šiais laikais jauni žmonės kanabinoidų jau nelaiko psichoaktyvia medžiaga, narkotikais. Deja. Šizofrenijos atveju, kanabinoidai labai nepageidautini. Tai didelis rizikos veiksnys.“
Šeimos modelis ir šizofrenija
Mokslininkai teigia, kad šizofrenijai turi įtakos šeimos modelis. Koks šeimos modelis palankus vystytis ligai? „Labai supaprastinus: kai šeimoje sakoma viena, daroma kita, o vaikui draudžiama komentuoti ir tikslintis, kodėl taip yra. Toks elgesys sutrikdo realybės jausmą ir gali prisidėti prie šizofrenijos formavimosi ateityje, – atkreipė dėmesį R. Mazaliauskienė ir pridūrė, kad sveikas šeimos klimatas be galo svarbus ir ligos formavimuisi, ir sveikimui. – Vėlgi, nesureikšminčiau šios teorijos, nes nesinori, kad kažkas jaustųsi kaltu, jog ką nors ne taip padarė. Įtakos turi įvairūs faktoriai ir jų dėlionė konkretaus žmogaus atveju.“
Sveikstant po psichozės epizodo – šizofrenijos paūmėjimo, šeimoje dominuojančios negatyvios emocijos – kritika, perdėta kontrolė – nėra palankios sveikimui, kaip ir perdėtas rūpestis ir kišimasis į paciento gyvenimą. Reikia stengtis išlaikyti adekvatumą.
Gydytoja pabrėžia, kad vienam šeimos nariui sergant šizofrenija, savo psichika turi rūpintis visi šeimos nariai, nes jų gyvenimuose pradeda dominuoti chaoso, kaltės, nerimo, neapibrėžtumo jausmai. Taikant psichoterapiją visai šeimai, specialistui yra nelengva. „Kiek tai sudėtinga, rodo užsienio patirtis, kai prireikia net kelių specialistų – vadinamosios refleksinės komandos – psichoterapinės sesijos metu, kad šeima psichoterapeutą mažiau įtrauktų į savo nelaimių sūkurį, būtų išlaikyta perspektyva ir sudarytos galimybės įvesti pokytį į šeimos sistemą“, – sako psichiatrė.
„Labai svarbu išlaikyti pusiausvirą tarp rūpinimosi savimi ir sergančio artimojo. Į galvą kažkodėl ateina Donaldo Trumpo frazė „America first“. T.y., kad pasirūpintum kitu, pats turi būti stabilus. Pervargęs, išsekęs žmogus – prastas besirūpinantysis: piktas, nepastabus, dirglus, o tai iššaukia atitinkamą paciento reakciją, – sako gydytoja. – Kartais geriau sergantįjį nukreipti į dienos stacionarą, pasinaudoti įvairių psichikos sveikatos tarnybų pagalba, kad pats liktum sveikas.“
Kaip kalbėtis ir motyvuoti gydytis?
„Jei pradėsiu jums įrodinėti, kad esame kosminiame laive skrendančios ląstelės, man nepasiseks. Lygiai taip pat jūsų įrodinėjimais apie realybę netiki šizofrenija sergantis asmuo, – aiškina R. Mazaliauskienė kviesdama atsisakyti iliuzijų pacientą perkalbėti. – Mes matome nemotyvuotus poelgius, bet supratus paciento kliedesių pasaulį, kartais jie pasidaro aiškesni. Sakoma, kad šių pacientų vidinis pasaulis labai turtingas, tačiau dažniausiai jo durys ir langai yra užverti...“
Kaip užmegzti ryšį? Tiesiog rodyti susidomėjimą žmogumi. „Daug kam neaišku, ar skatinti kalbėti apie haliucinacijas? Galima. Jei tai nekelia paciento sujaudinimo, agresijos“,– pataria gydytoja.
„Kai buvau jauna psichiatrė, vienas pacientas man įteikė sąsiuvinuką sakydamas, kad galbūt man bus įdomu, – prisiminė R. Mazaliauskienė. – Po kurio laiko jį pavarčiusi suvokiau, koks jis unikalus. Jis vadinosi „Pašnekesiai su Gintaru“, kur pacientas aprašė daugybę dalykų, apie kuriuos norėtų, kad su juo pakalbėtų kiti. Buvo minimi santykiai su artimais ar ne tokiais artimais žmonėmis, ar sugeba žaisti šachmatais, kokius balsus girdi ir kieno jie – Dievo, velnio ar kažko kito? Labai naudinga suvokti, apie ką pacientas nori kalbėti.“
Kaip motyvuoti gydytis? „Kaskart artimuosius užjaučiu, nes tai sunki misija, – atsidūsta gydytoja. – Motyvaciniai dalykai, kurie veikia sveikuosius, čia nepadeda. Nei frazės „vardan manęs pasistenk“, „galvok apie ateitį“... Kartais suveikia paprasti dalykai. Pvz., pacientams aktualus miego klausimas. Lengviau nukreipti pasakius, kad medikai gali padėti geriau miegoti. Taigi, reikia stebėti, kas veikia, ir tai daryti.“
R. Mazaliauskienė pasakoja ir apie įdomų fenomeną kuris dar vadinamas „dviguba buhalterija“. Pacientas supranta, kas yra normalu, ir priklausomai nuo aplinkybių elgiasi pagal vieną ar kitą realybę. Pvz. artimiesiems kalba apie persekiojimą, slepiasi nuo persekiotojų, o kai atvyksta greitoji... ima kalbėti normaliai, pasirodo visiškai adekvatus, ir personalas pagūžčioję pečiais išvažiuoja.
Ar galima išgydyti?
Sergant šizofrenija galima vairuoti, balotiruoti į Seimą, tapti prezidentu, dirbti gydytoju, mokytoju ir t.t. Apribojimai liečia ginklo naudojimą, įvaikinimą bei globą. Stigma ir ribojimai sparčiai mažėja. O ar šizofrenija pagydoma? „Nuomonių yra visokių, įskaitant ir tas, kurios sako, kad taip. Mano praktikoje yra atvejų, kai pacientas daug metų nevartoja vaistų ir nepatenka į psichiatrijos gydymo įstaigą. Ar tai reiškia, kad žmogus išgydytas? Nežinau. Tai lėtinė liga, ir niekada nežinai, kada ji pasikartos“, – tvirtina R. Mazaliauskienė.
Ji regi, kokį proveržį atnešė tobulėjantys medikamentai. „Esant ankstyvam gydymui šansai pasveikti stipriai auga. O patį geriausią efektą duoda gydymo kompleksiškumas: medikamentai, psichologinė ir socialinė pagalba“, – pabrėžė pašnekovė. Lietuvoje prieinama psichosocialinė reabilitacija, kuri padeda grįžti į gyvenimą. Ji vykdoma įvairiose psichiatrinėse įstaigose.
Pasaulyje galima rasti organizacijų, padedančių mažinti ir nutraukti vaistus, bet R. Mazaliauskienė įspėja: nesėkmės kaina didžiulė, todėl procesas turi vykti su specialisto priežiūra ir be galo lėtai. Ar senstant ligą valdyti sunkiau? „Kartais gali būti lengviau, nes atsiranda išminties, pacientai išmoksta patys atpažinti pirmuosius paūmėjimo simptomus. Tačiau jei ryškėja ir dominuoti pradeda negatyvūs simptomai, tai susiję su prasta prognoze: žmogui tampa neįdomi nei jo liga, nei jis pats“, – sakė gydytoja.
Ar šioje ligoje yra pozityvi žinutė? „Neabejotinai. Didelė dalis pacientų gyvena sėkmingus gyvenimus. Jei sureguliuotas režimas, gydymas, yra adekvati ir tinkama parama iš aplinkos, jie grįžta į mokslus, darbus, tampa sutuoktiniais, tėvais, t. y. gyvena savo gyvenimus, – aiškino gydytoja. – Jei mano darbe būtų vien nesėkmingos istorijos, aš turbūt pati subyrėčiau. Kai sekasi – be galo gera, nes padarei kažką naudinga. Žmonės gyvena net ir su girdimais balsais ar egzistuojančiais kliedesiais. Išmoksta juos atskirti, ir netrukdo kasdieniam gyvenimui. Sėkmingų istorijų – daug.“