Deja, asmenybės sutrikimų tema vis dar apipinta stereotipais ir stigmomis, kurios ne tik apsunkina pagalbos paieškas, bet ir iškreipia visuomenės supratimą. Apie vyraujančius asmenybės sutrikimų tipus, dažnai girdimus mitus ir tai, kaip būtų galima atpažinti ženklus, rodančius, kad verta kreiptis pagalbos, pasakoja gydytoja psichiatrė, medicinos mokslų daktarė Indraja Veličkienė, dirbanti VU medicinos fakultete.
Papasakokite plačiau apie asmenybės bruožų ir asmenybės sutrikimų skirtumus, kokiais veiksniais pasireiškia asmenybės sutrikimai?
Asmenybė susiformuoja vėlyvoje paauglystėje arba ankstyvame suaugusiojo amžiuje. Kartais esame linkę bendrauti nuo mažumės, o kartais kaip tik būname labai ramūs ar jautrūs, turime tam tikrų asmenybės bruožų. Svarbu tai, kad asmenybę nulemia ir genetika, ir aplinka, kurioje augame. Asmenybės bruožai yra labai įvairūs, leidžiantys apibūdinti ir suprasti kitą asmenį, jo bendravimo ir elgesio modelius.
Susiformavus asmenybės sutrikimui vyrauja tam tikri bruožų deriniai, kurie išlieka ilgą laiką, paveikia tarpasmeninius santykius ir funkcionavimą, tęsiasi keletą metų prieš nustatant diagnozę. Asmenybės sutrikimų atvejais žmonėms būna sunku suprasti savo ir kitų psichikos būsenas, sunkumai gali būti labai skirtingi, mažiau ar labiau išreikšti.
Vykstantys tyrimai ir diskusijos, kuriant statistines diagnostines gaires, atkreipia dėmesį į svarbius aspektus, nusakančius funkcionavimo sunkumus. Tai įtaka identiteto suvokimui – kaip asmuo suvokia save kaip atskirą ir individualų žmogų su nuoseklia savo istorija. Kitas svarbus aspektas yra savo tikslo ir krypties suvokimas, judėjimas link jos konstruktyviai, gebant reflektuoti ir suprasti savo iššūkius. Taip pat svarbu yra empatija, gebėjimas suprasti, atjausti ir toleruoti kitas perspektyvas bei jų socialinį kontekstą. Dar vienas reikšmingas veiksnys – intymumo ir ryšio sunkumai su kitais, formuojant prisirišimą.
Kaip visuomenėje paplitusi klaidinga nuomonė apie asmenybės sutrikimus ir kokie mitai apie juos dažnai sutinkami?
Populiarus mitas, kad žmonės, turintys emociškai nestabilaus ar ribinio tipo asmenybės sutrikimus, savęs žalojimu komunikuoja, siekia dėmesio. Tačiau labai svarbu svarstyti apie realią riziką, bandyti suprasti, kas vyksta žmogaus gyvenime, mintyse ir jausmuose. Kartais galima pastebėti, kad ir viešose erdvėse žmonės linkę „diagnozuoti“ asmenybės sutrikimus, remdamiesi vienu poelgiu, priešinga nuomone ar aprašyta situacija ir visai nepažvelgdami iš kitos pusės, nenorėdami įsiklausyti ar domėtis, kas išties nutiko.
Kuo narcistiniai bruožai skiriasi nuo narcistinio asmenybės sutrikimo?
Bruožai ir sutrikimas nėra tas pats. Narcistiniai bruožai kartais gali būti ir naudingi, jei asmuo gali suprasti ir priimti ne tik savo stiprybes, bet ir silpnybes, sunkumus. Visuomenės susidomėjimas narcistiniais bruožais ir asmenybės sutrikimais intensyvėja, kaip ir tyrimai šia tema.
Kalbant apie narcistinį asmenybės sutrikimą, dažnai naudojami tokie apibūdinimai kaip „galvoja tik apie save“, „tik jų nuomonė“, „bet kokia kaina geresni už kitus“ ir kartais – „persistengia“ ar „per dideli perfekcionistai“. Tokie žmonės nori išsiskirti iš kitų ir sužavėti, jie pasižymi jautrumu kritikai, bet kokiam vertinimui, nes tai gali vesti į stiprų subliuškimą, savęs nuvertinimą. Kartais tokie asmenys gali naudoti verbalinį, emocinį ar net fizinį smurtą, norėdami išvengti tokios būsenos, lyg bandydami gintis.
Kaip galima atpažinti, ar žmogaus elgesys remiasi asmenybės bruožais, ar jau rodo psichikos sveikatos sutrikimą, kuris reikalauja profesionalios pagalbos?
Svarbiausia išklausyti ir suprasti žmogų kaip individualų, turintį savo istoriją, patyrimus, poreikius, jausmus ir mintis. Kai norime suprasti žmogų ir žinome jo istoriją, galime atsižvelgti į diagnostikos kriterijus ir jais remdamiesi nustatyti asmenybės sutrikimus. Asmenybės sutrikimų atveju pokyčiai yra ilgalaikiai, o kai pradedame galvoti apie psichikos sutrikimus, tokius kaip depresija ar psichozė, atsižvelgiame į eigą, kintamumą, jų diagnostinius kriterijus. Svarbu nepamiršti patirtų traumų, jų poveikio žmogui ir kaip tai sprendžiama.
Kartais po jautrių ar skaudžių įvykių, atsiranda pokytis ir išryškėja intensyvesni asmenybės bruožai, kurių kompleksas skatina galvoti apie asmenybės sutrikimą, tai vadiname „dekompensacija“.
Kartais žmonės gali kreiptis pagalbos dėl tam tikro bruožo, išryškėjančio tarpasmeniniuose santykiuose, bandydami suprasti, kas nutinka. Kiti kreipiasi esant asmenybės sutrikimams, nes tuomet ryškiau sutrinka veikla kasdienėse gyvenimo srityse, tarpasmeniniuose santykiuose.
Kokie yra pagrindiniai asmenybės sutrikimų tipai, su kuriais dažniausiai susiduriama, ir kaip jie pasireiškia kasdieniniame gyvenime?
Vienas tokių – emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas. Pastebimi intensyvūs, jautrūs ir nepastovūs tarpasmeniniai santykiai, intensyvūs jausmai ir jų raiška bei baimė būti paliktiems. Taip pat pasižymi impulsyvumu, sunkumu išbūti moksluose, darbuose.
Kitas – minėtasis narcistinis asmenybės sutrikimas. Dažnai išgirstu „narcistiška motina“, „narcistiškas tėvas“, tai nuskamba kaip vertinimas, lyg kaltinimas, o kartais labai stiprus skausmas, kad vaikai nebuvo matomi ir jautėsi tik kaip savo tėvų pratęsimas. Svarbu girdėti istoriją ir pasakojimą, tai suteikia daugiau žinių apie besikreipiančius pagalbos ir jų šeimas.
Dar vienas – mišrus asmenybė sutrikimas. Jam būdinga vienas ir daugiau asmenybės sutrikimų bruožų. Kai labai tiksliai išskirti negalime, bet matome susiformavusius modelius, kurie paveikia kasdienį gyvenimą, savęs ir kitų suvokimą, intymumą, savo tikslų siekį bei toleranciją.
Kodėl žmonės dažnai delsia kreiptis pagalbos dėl asmenybės sutrikimų? Kas juos sulaiko nuo profesionalaus vertinimo ir pagalbos?
Manau, kad sulaiko stigma. Dirbdama su žmonėmis išgirstu tiek nesupratimo, nuvertinimo, skausmo, kai jie pasidalija skaudžiais įžeidimais, kitų komentarais. Liūdna, nes kartais ir profesionalų auditorijose galime išgirsti tono pasikeitimą, įvardijant tam tikrus simptomus ar asmenybės sutrikimus. Taip pat kartais žmonėms sunku pripažinti, kad reikia pagalbos, kad jiems nepavyksta „susiimti“ ir klausyti kitų patarimų esą „viskas susitvarkys“.
Kaip svarbu suprasti asmenybės sutrikimų prevenciją ir kokie žingsniai gali padėti žmonėms išvengti didesnių sunkumų ateityje?
Norėčiau pasidžiaugti, kad apie tai kalbama vis daugiau, geriau suvokiama prisirišimo svarba, saugus tėvų ir vaikų ryšys. Galima rasti pagalbos ieškant tėvystės kursų, verta pasidomėti programa „Švyturys“. Švietimas bei tokios vertybės kaip tolerancija, smalsumas, pagarba didina domėjimąsi kitais, išklausymą ir empatiją. Tai skatina mūsų mentalizaciją, gebėjimą save pamatyti iš išorės, o kitus iš vidaus, norą suprasti, atjausti ir domėtis. Ryšyje susiformuoja pasitikėjimas savimi ir žmonėmis, suteikiantis bazinį saugumo jausmą ir mažinantis rizikas formuotis asmenybės sutrikimams.
Kokios yra pirmosios pagalbos priemonės žmonėms, pastebintiems, kad jų artimieji ar kolegos gali turėti tam tikrų asmenybės sutrikimų požymių ?
Svarbu kalbėtis ir domėtis. Žmogus jaučia, kada jis kitam žmogui įdomus, kada nuoširdžiai rūpi padėti. Tai pirmas žingsnis. Palinkėčiau stiprybės ieškoti pagalbos ir ją priimti. Pagalbą galima rasti labai įvairią: pirminiuose psichikos sveikatos centruose, privačiose gydymo įstaigose, psichoterapeutų kabinetuose, taip pat pagalbą valstybiniuose stacionaruose, kur visą parą budi psichiatrai, arba tarpinę – dienos stacionaruose, kurių tinklas plečiasi.