„Įtraukaus ugdymo kelionė jau pakankamai ilga ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje, – mokymų akademijos „LearnED“ organizuotoje konferencijoje „Įtraukti ar at(s)itraukti“ kalbėjo edukologė. – Tai matyti net ir iš besikeičiančių pavadinimų – anksčiau sakydavome „specialiųjų poreikių vaikų ugdymas“, paskui – „integruotas ugdymas“, o šiandien esame atsidūrę prie „įtraukaus ugdymo“.“ Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, apie įtraukųjį ugdymą daug kalbame ir einame ta linkme, kad kiekvienas vaikas galėtų lankyti bendrojo ugdymo mokyklą bei patirti ten sėkmę. Žinoma, tas kelias nėra lengvas ir tai matyti iš išsakomo mokytojų bei tėvų nerimo, pastebėjo ji.
Tyrimai rodo, kad žmonėms natūralu skirstytis į „mes“ ir „jie“, priklausomai nuo panašumų ir skirtumų, dalijosi A. Landsbergienė, o pagrindu tam dažniausiai tampa paprasčiausias nežinojimas. „Tų grupių yra labai daug: mes – „medžiotojai“ ir jie – „veganai“, mes – „katalikai“ ir jie – „protestantai“ ir t.t., ir pan. Kuo žmonės mums atrodo labiau kitokie nei mes, tuo mažiau mes jais pasitikime, nes nepažįstame jų ir dėl to jie netampa grupės „mes“ nariais.
Viena vertus, dėl to įtraukusis ugdymas ir įtrauktis apskritai yra nuostabus dalykas, tačiau kita vertus, reikia labai daug mokytis, turėti daug kantrybės, atjautos, jautrumo ir daug dirbti su savimi bei savo nuostatomis. Ir kad ir kaip tai skamba nuostabiai, mes turime mąstyti racionaliai ir užduoti klausimą – ar mokytojas su šios dienos nuostatomis, su šios dienos įsitikinimais, gebėjimais, žiniomis ir patirtimis yra pajėgus garantuoti sėkmingą visų mokinių klasėje ugdymosi procesą ir aukščiausius kiekvienam įmanomus pasiekimus? Klausimas – ir tikras, į kurį reikia rasti atsakymą, ir šiek tiek retorinis“, – skaitydama savo pranešimą „Kodėl mums taip sunku įtraukti ir taip norisi atsitraukti?“ kalbėjo edukologė.
Turime pakeisti požiūrį į patį ugdymą
Įtraukusis ugdymas, anot jos, pripažįsta, kad kiekvienas mokinys turi teisę būti įtrauktas bei įsitraukęs į ugdymo ir ugdymosi procesą ir kad kiekvieno vaiko gebėjimai ir poreikiai yra unikalūs. „Man pačiai patinka sakyti, kad mes visi turime specialiųjų poreikių – vienų jie didesni, kitų – mažesni, vienų lengviau pastebimi, kitų – sunkiau, tačiau kiekvienam mūsų yra tam tikrų sričių, kuriose mums šiek tiek ar daugiau padėjus, mes būtume sėkmingesni“, – kvietė pagalvoti edukologė.
Kad geriau suprastume, kas apskritai yra tas įtraukimas, A. Landsbergienė pasidalijo iliustruojančiu pavyzdžiu: „Įtraukimas (angl. inclusion) dažnai maišomas su įvairove (angl. diversity). Taigi įvairovė yra tada, kai tave pakviečia sėstis prie jau padengto stalo. O įtraukimas yra tuomet, kai tave tą stalą pakviečia padengti kartu. Tai nėra pritempimas prie situacijos ar pakvietimas dalyvauti mūsų jau sukurtoje situacijoje, o visko kūrimas kartu. Įsitraukimas būtent taip ir matuojamas – ar žmogus yra ir jaučiasi įtrauktas į veiklas, sprendimų priėmimus, vertinimą ir pan. Ir tai yra didžiulis iššūkis. Mes nesame prie to pratę.
Nuo pat švietimo masifikacijos XIX a. pr. ir ypač po industrinės revoliucijos švietimas buvo daugiau fabriko, o ne įtraukties modelio. Kai mes kalbame apie įtraukųjį ugdymą, mes turime kalbėti ne tik apie visų vaikų įtrauktį, bet apskritai apie kitokią ugdymo paradigmą, apie pasikeičiantį požiūrį į patį ugdymą. O mes puikiai žinome – tai jau sakė ir Einsteinas – kad suskaldyti atomą yra daug lengviau negu įsisenėjusias nuostatas. Taigi mes dirbame su savo nuostatomis ir tai yra nelengva.“
Pliusai – ne tik vaikui su ypatingais poreikiais
A. Landsbergienė įsitikinusi, kad įtraukusis ugdymas turi daugybę pliusų visiems klasės vaikams. Visų pirma – vaikui, turinčiam specialiųjų poreikių. Jam patekus į „paprastą“ klasę iškart prasiplečia draugų ratas, o daug tyrimų rodo, kad atsiradus daugiau ir įvairesnių draugų, labai gerai vaiko socioemocinei raidai.
Tai teigiamai veikia ir jo pasiekimus, mat bendrosios ugdymo programos priverčia vaiką labiau stengtis ir pasiekti daugiau, negu kad jis pasiektų aplinkoje, kurioje lūkesčiai yra žemesni, tikino edukologė: „Jei mus supa stiebtis verčianti aplinka, tai mes ir stiebiamės.“
Sklandžiam įtraukiajam ugdymui, anot jos, labai svarbi ir tėvų bendruomenė – žinoma, jei ji palaikanti. „Deja, esu ne kartą girdėjusi, kaip Lietuvoje tėvai surenka parašus, kad toks vaikas būtų išmestas arba perkeltas į kitą klasę ar darželio grupę. Tada, žinoma, tai nėra pliusas, kuo mūsų visuomenė galėtų ir turėtų didžiuotis. Tačiau taip yra ir mes negalime apie tai nekalbėti, slėpti ar neigti. Nuostatos ir įsitikinimai vis dar nėra nei pozityvūs, nei atviri. Tačiau jeigu bendruomenė yra pozityvi ir atvira, jei supranta visas tas naudas, tai tada galima patirti daug visokeriopos sėkmės“, – sakė A. Landsbergienė.
Nors daug kam sunku patikėti, bet pliusų yra ir kitiems vaikams. Pavyzdžiui, vaikams tokiose klasėse išauga supratimas, kad žmonės yra įvairūs, stiprėja bendražmogiškoji pagarba, auga jų žmogiškumas. Be to, vaikams atsiranda galimybė padėti, o juk mes geriausiai išmokstame mokydami kitus, primena specialistė: „Didžiulė klaida tėvams sakyti, kad jų vaikas atsiliks ir negaus tiek daug, kiek galėtų gauti. Iš tiesų vaikas, mokydamas ir padėdamas kitiems, išmoks daugiau ir geriau, negu kad išeidamas programą paviršiumi su visais kitais, – paaiškino ji. – Tai yra didžiulės naudos, kurias, sėkmingai suveikus sistemai, gaus ne tik tas vaikas, bet ir visi kiti vaikai.“
10 didžiausių iššūkių
Edukologė pabrėžė, kad pirmas ir svarbiausias žingsnis į įtraukųjį ugdymą yra užtikrinimas, kad mokytojai būtų tam pasiruošę. Tai jau yra įrodžiusi daugybės mokyklų ir pavienių šalių patirtis.
Savo pranešime ji pasidalijo dešimčia didžiausių iššūkių, kuriuos įveikus būtų galima pasiekti sėkmingiausių rezultatų. „Ar jie yra įveikiami? Žinoma. Vieni lengviau, kiti sunkiai, bet vėlgi viskas priklauso nuo mūsų įsitikinimų ir nuostatų“, – kalbėjo A. Landsbergienė.
1. Pats didžiausias iššūkis, kurį akcentuoja visi moksliniai tyrimai, iškyla tuomet, jeigu mokytojas neturi patirties dirbant įtraukioje klasėje. Pirmieji darbo metai, ypač dirbant su ikimokyklinukais ir pradinukais, yra lemiami. Tuo metu pedagogui reikėtų daugiausia pagalbos.
2. Didžiulis iššūkis, kai nėra patirties, nes su tuo net nėra susidurta. Tarkim, jei studijų ar praktikos metu žmogus niekada nebuvo susidūręs su kitu žmogumi, turinčiu vieną ar kitą ypatingą poreikį, ir pirmas toks žmogus, su kuriuo jis susiduria, yra jau klasėje, o čia dar reikia dirbti ir su visais kitais vaikais. Tą reikia pripažinti.
3. Nėra patirties ir (ar) galimybių veikloms, kurios įtraukia visus mokinius. Tarkim, jei mokytojas nežino aktyvių mokymosi metodų, neturi patirties, kaip ir kada skirstyti mokinius grupėmis, jei neturi pakankamai priemonių tą daryti, tai tampa didžiuliu iššūkiu.
4. Vaikai, turintys lengvus specialiuosius poreikius. Labai dažnai kalbame apie tai, kas bus, kai ateis vaikas, turintis didelę negalią, bet iš tiesų iššūkis yra vaikai, turintys lengvus specialiuosius poreikius. Tokiose klasėse vaikai, kurie yra „per vidurį“, gali būti užmiršti ir negauti to, ko reikia – kaip kad vidurinis vaikas šeimoje, užgožtas vyresnėlio ir jaunėlio. Tokiam vaikui gali kilti mokymosi sunkumų, dėmesio sutelkimo iššūkių, kalbos raidos sutrikimų ir pan. Tai nėra didžiausia problema, bet vis tik trikdis, trukdantis vaikui patirti sėkmę, o kadangi mokytoja susitelkia į kitus vaikus, šis vaikus negauna pagalbos, kurios jam reikia.
5. Nepakanka padėjėjų. Idealiu atveju įtraukiojo ugdymo klasėje turėtų būti mokytojas ir specialusis pedagogas (ne asistentas). Žinoma, kad Lietuvoje apskritai trūksta pedagogų, jau nekalbant apie specialiuosius pedagogus. Tad tai yra tikras iššūkis, kurį mes turime spręsti. Vis tik, šiuo atžvilgiu Lietuva nėra unikali – pasaulyje net ne kvalifikuotų, bet apskritai padėjėjų klasėse taip pat labai trūksta.
6. Klasių dydis. Jeigu mes kalbame apie bendrą įtrauktį, tai klasėje gali būti ir 10 vaikų, kuriems reikės pagalbos ir galbūt – net labai daug.
7. Atjautos ugdymas. Ne visi vaikai ateina iš tokios aplinkos, kurioje demonstruojama pagarba kiekvienam žmogui. Tai reiškia, kad yra patyčių, nepagarbaus elgesio rizika ir tai reikia stebėti. Tam reikia laiko, įgūdžių ir gebėjimo dirbti bei spręsti tokias situacijas.
8. Tipinės raidos vaikų tėvai. Normalu, kad tėvai jaudinasi, jog atėję į mokyklą jų vaikai neišmoks to, ką turėtų išmokti, nes jų klasėje bus daug vaikų, kuriems reikės ypatingos pagalbos. Dėl to būtina su jais dirbti, kol jie netapo dideliu iššūkiu.
9. Individualizuoti planai. Tenka kaip reikiant žongliruoti norint sudaryti ne tik bendrą planą, bet dar ir individualizuotą. Kartais tai kone didžiausias iššūkis.
10. Terapijų koordinavimas. Tai irgi dažnai moksliniuose tyrimuose įvardijamas iššūkis. Su vaikais, kurie turi vidutinę ar sunkią negalią, turi dirbti daugiau specialistų, ir čia prasideda planavimo ir tvarkaraščio iššūkis – kaip padaryti, kad kiekvienas vaikas savo laiku atsidurtų ten, kur reikia.