Švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėjo bendrojo (įtraukiojo) ugdymo klausimais Igno Gaižiūno tvirtinimu, Lietuvoje netrūksta gerų pavyzdžių, kai darželiuose, mokyklose – ir savivaldybių, ir privačiuose – kartu ugdomi įvairių poreikių vaikai.
„Reikia pastebėti, kad skirtumus – raidos, ugdymosi, – mato ir jų labiausiai bijo suaugusieji. Keturmečiui ar pirmokui bendraamžis su Dauno sindromu neatrodo blogesnis ar prastesnis. Vaikai tiesiog žaidžia, mokosi mokytis kartu, jie neskirsto žmonių. Kartu su specialiųjų poreikių vaiku darželį, mokyklą lankę vaikai ir vėliau natūraliai priims visus žmones, bus atviresni, o užaugę, ko gero, jau nebesvarstys klausimų, kodėl turėtų ugdytis kartu ar atskirai“, – tikina I. Gaižiūnas.
Anot jo, būtent visuomenės vertybinis požiūris tikriausiai yra vienas esminių iššūkių. Jis turi keistis ir tų vertybių įtvirtinimas labai priklauso nuo mokyklų administracijos, mokytojų požiūrio.
„Turime būti atviri vieni kitiems, tik taip galėsime užtikrinti ir kurti geriausias ugdymosi sąlygas kiekvienam vaikui pagal jo galias. Kai pasikeičia požiūris, tada ir visos papildomos paramos priemonės pasidaro veiksmingos, – įsitikinęs ministro patarėjas. – Įtraukties švietime pridėtinė vertė kiekvienam visuomenės nariui yra pagrįsta moksliniais tyrimais: nuoseklus įtraukusis ugdymas gerina visų vaikų, ne tik turinčių specialiųjų poreikių, pasiekimus, skatina jų socialinį ir emocinį augimą, stiprina gebėjimą bendradarbiauti bei dirbti įvairialypėje aplinkoje ir kuria atviresnę visuomenę.“
I. Gaižiūnas paaiškina, kad tai yra labai svarbu, nes tinkamai realizuojant įtraukųjį ugdymą ir skiriant dėmesio kalbėtis apie vaikų skirtingas savybes, ypatumus, gali būti daug geriau ugdomos socialinės ir emocinės kompetencijos, stiprinama empatija. Vaikai nuo mažumės pripras augti įvairovėje ir galės sėkmingai pabaigę darželį ar mokyklą gyventi įvairioje, atviroje visuomenėje.
Skamba kone idiliškai, tačiau savo asmeninėmis patirtimis pasidalinti sutikusios vaikus su spec. poreikiais auginančios mamos atveria ne vieną dar žiojinčią žaizdą.
Galimybės mokytis paprastoje mokykloje nemato
12 metų sūnų, kuriam nustatyti labai dideli spec. poreikiai, auginanti Laura Šaulytė-Graičiūnienė sako neturinti jokių vilčių, kad bendrojo ugdymo mokykla gali suteikti jos vaikui tinkamą ugdymą ir aplinką kokybiškam mokymuisi. Šiuo metu moters sūnus eina į šeštą klasę, o planuose – dar 5 metus likti spec. mokykloje. Vėliau pagal situaciją šeima žiūrės, ar sūnui pavyks mokytis kokios nors profesijos.
L. Šaulytė-Graičiūnienė sako matanti, kad bendrojo ugdymo mokyklos yra visiškai nepasirengusios įtraukiajam ugdymui – per didelės klasės, mokytojams labai stipriai trūksta žinių, trūksta padėjėjų.
„Neužtenka įrengti sensorinį kampelį ir pasamdyti vieną žmogų 5 vaikams su raidos sutrikimais. Mano pažįstamų neurodivergentiški vaikai, kurie buvo leisti į pradines bendrojo ugdymo mokyklas, 5 ar 6 klasėje ateina į spec. mokyklas todėl, kad bendrojo ugdymo mokyklose trūksta žinių, kaip su jais dirbti. Deja, kol kas per sunku ir vaikams, ir tėvams, ir mokytojams. Išlenda pavieniai atvejai, kaip gerai vyksta darbas klasėse, ir tai yra labai džiugu, bet iš tikrųjų norėtųsi, kad tokių klasių būtų 90 proc. ir tik pavieniai nesėkmės atvejai, o ne atvirkščiai“, – dalijasi ji.
Moteris džiaugiasi, kad nebeliko anksčiau plitusių gąsdinimų, jog spec. mokyklos bus uždaromos, o apie didelių ir labai didelių spec. poreikių vaikų įtrauktį niekas per daug nebekalba. „Žinau, kad tai bus pasirinkimo teisė, tiesiog mokyklos nebegalės atsisakyti priimti vaikų su spec. poreikiais, – kalba L. Šaulytė-Graičiūnienė. – Tačiau prošvaisčių kol kas nematau. Naujausiais tyrimais ir neuromokslu paremtų mokymų trūksta ir spec. mokyklų pedagogams, jau nekalbu apie bendrojo ugdymo mokyklas.“
Už savo vaiką teko pakovoti
Tuo metu vilnietė Lina nusprendė, kad jos autizmo spektrą turinčiam sūnui kaip tik bus geriau bendrojo ugdymo mokykloje. Aštuonerių metų berniukas – jau antrokas.
„Pernai į pirmą klasę bendrojo ugdymo mokykloje atėjome iš spec. darželio. Rinkausi bendrojo ugdymo įstaigą, nes matau savo vaiko gebėjimus, gabumus, pažangą ir net neturėjau minties vesti jo į spec. mokyklą, nes tai reikštų nuosprendį visam jo gyvenimui“, – savo pasirinkimą motyvuoja Lina.
Vis tik iššūkių buvo ir tebelaukia nemažai. Vilnietė pasakoja, kad pirmoje klasėje tiek klasės auklėtoja, tiek kai kurie specialistai norėjo, kad jos sūnus išeitų mokytis į spec. mokyklą nė nepabandęs, kaip jam seksis šioje ugdymo įstaigoje. „Buvo daug tokių atvejų, kai vaikas buvo specialiai erzinamas ir blogai nuteikiamas, kad tik ką nors padarytų ir būtų galima parašyti į dienyną, koks mano sūnus blogas, nepaklusnus ir t.t. Aš tai vadinu mobingu“, – atvirauja ji.
Iš pradžių Lina sako bandžiusi kalbėtis su mokykla gražiuoju, bet po pusmečio netekusi kantrybės ir ėmusi dėl savo vaiko kovoti garsiai.
„Teko kelti triukšmą, paaiškinti, kad tai, ką jie daro, yra ne tik psichologinis, bet ir fizinis smurtas, – prisimena ji. – Pavyzdžiui, sūnui būdavo tyčia leidžiama lauke prie didžiulės minusinės temperatūros sukaisti, matyt, tikintis, kad jis susirgs ir neis į mokyklą. Ir dar daug kitų negražių istorijų būta. Bet nepatikėsite – po rimto pokalbio su vadovybe, viskas kardinaliai pasikeitė jau kitą dieną. Mano prašymu, buvo pakeistas mokytojo padėjėjas, mokytoją pakeitė jie patys, pradėjo pagaliau vadovautis specialistų rekomendacijomis, kurių buvo pateikta visa galybė.“
Vilnietė džiaugiasi išdrįsusi netylėti ir jaučiasi dėkinga sūnaus mokyklos vadovei už bendrystę, sprendimų paieškas, įsiklausymą ir norą ugdyti kitokius vaikus. Didžiausiu laimėjimu šioje kovoje moteris laiko, kad pavyko pakeisti pedagogus – tie, kurie, anot jos, nemėgo jos vaiko ir kovojo, nebedirba su juo: „Dabar jau dirba tie, kurie tiki, kad vaikas gali čia mokytis, yra empatiški ir nepersmelkti sovietinio mąstymo. Būtent tokio mąstymo pernelyg daug mūsų visuomenėje. Ir kol jo bus, bus labai sunku.“
Pasikeitus situacijai pasimatė ir geresni rezultatai. Kaip pasakoja Lina, antrąjį pusmetį mokymosi rezultatai akivaizdžiai pagerėjo, todėl ir šiais metais ji tikisi, kad antra klasė bus lengviau įveikta, be dirbtinų iššūkių ir konfliktų, bandymo atsikratyti nepatogiu vaiku.
„Taigi dar kartą įsitikinau, kad viskas priklauso nuo žmonių, kurie dirba su vaikais, noro. Jei yra noras, yra ieškoma galimybių padaryti, o jei jo nėra – ieškoma priežasčių, kaip nedaryti, – sako ji. – Aš rankų nenuleisiu, ypač matydama, kad mano sūnus tobulėja, mokosi, jam patinka eiti į mokyklą, mokytis. Nuo bendraamžių, deja, atsilieka, bet tikiu, kad pasivys.“
Plečia specialistų gretas
Ministro patarėjas I. Gaižiūnas poreikį didinti švietimo pagalbos specialistų ir mokytojų padėjėjų skaičių įvardina kaip vieną didžiausių iššūkių rengiantis plačiau įgyvendinti įtraukiojo ugdymo principus. Ir patikina, kad ties tuo dirbama jau kelinti metai.
„Jau kelerius metus iš eilės švietimo pagalbos krypties studijos yra tarp prioritetinių ir stojančiųjų į jas nuosekliai daugėja: 2019 m. visoje Lietuvoje specialiosios pedagogikos studijas pradėjo 19 studentų, 2022 m. jau – 127, matome didžiulį pokytį. Taip pat jau dirbantiems mokytojams yra sudaromos sąlygos nemokamai persikvalifikuoti į šios srities specialistus“, – pažymi jis.
Stengiantis pritraukti daugiau švietimo pagalbos specialistų ir sudaryti jiems geresnes darbo sąlygas, 2021 m. rugsėjį vidutiniškai 20 proc. padidintas šių specialistų atlyginimas, 2022 m. – dar 12,5 proc., nuo 2023 m. padidėjo dar 13 proc., dalijasi pašnekovas.
I. Gaižiūnas pateikia ir daugiau statistinių skaičių: „Praėjusiais mokslo metais šalies mokyklose įsteigtos 152 naujos švietimo pagalbos specialistų pareigybės. Skaičiuojama, kad per trejus pastaruosius metus mokytojų padėjėjų skaičius šalies mokyklose išaugo dvigubai: 2019–2020 m. m. jų dirbo 2069, praėjusiais mokslo metais – 4280. Mokytojo padėjėjai padeda vaikams dalyvauti ugdyme, naudotis mokymo priemonėmis, taip pat – per pertraukas, popamokinius užsiėmimus, išvykas.“
Taip pat šįmet veiklą pradėjo Lietuvos įtraukties švietime centras – nacionalinė ekspertinė įstaiga, kuri siūlo diegti įtraukiojo ugdymo inovacijas, teikia metodinę pagalbą mokykloms. Centrui pavesta ieškoti tinkamų ugdymo ir specialiųjų ugdymosi poreikių vertinimo metodikų, pritaikyti jas naudoti Lietuvoje, teikti metodinę pagalbą savivaldybių pedagoginių psichologinių tarnybų, švietimo pagalbos tarnybų, regioninių specialiojo ugdymo centrų specialistams.
Šį rudenį pradės veikti aštuoni regioniniai specialiojo ugdymo centrai, kurie teiks pagalbą šalies mokykloms ir darželiams dėl įvairių poreikių vaikų bendro mokymo. Ministerija tikisi, kad taip pagalba vaikui ir mokytojui, mokyklai bus lengviau pasiekiama ir esant būtinybei tiek tėvai, tiek mokytojai galės konsultuotis su labiau patyrusiais ir daugiau kompetencijų turinčiais specialistais. „Regioninių centrų specialistai dirbs ne tik pačiuose centruose, jie vyks ir į mokyklas, kurioms reikia konsultacijų. Centrai rūpinsis pedagoginių darbuotojų, mokytojų, jų padėjėjų kompetencijų stiprinimu, konsultuos mokytojus ir tėvus dėl ugdymo metodų pritaikymo, švietimo pagalbos teikimo, mokymo ir mokymosi metodų, priemonių, aplinkos pritaikymo“, – pasakoja ministro patarėjas.
2024-ieji – dar ne finišas
Nors oficialiai įstatymo pakeitimai įsigalios jau nuo kitų metų, I. Gaižiūnas ramina, kad viskas vyks pamažu.
„Įtrauktis švietime yra nuolatinis vertybinis procesas, kuriuo siekiama geriausių galimybių visiems vaikams. Čia nėra galutinio taško, linijos, už kurios – finišas. Net ir progresyvios Skandinavijos šalys įtraukties vystymo keliu juda po keliasdešimt metų ir vis dar turi kur tobulėti. Ir Lietuvoje nebus tobulos įtraukties 2024 m. Bet iki tol siekiama kaip įmanoma labiau sustiprinti mokyklas ir mokytojus, o paskui būtina nuolat skirti didelį dėmesį įtraukties švietime plėtrai“, – kalba jis.
Specialistas primena, kad įtraukties principus šalies bendrojo ugdymo mokyklos ir darželiai taiko jau ne vieną dešimtmetį. Skaičiuojama, kad dabar daugiau nei 90 proc. specialiuosius ugdymosi poreikius turinčių vaikų mokosi bendrose klasėse ir darželių grupėse su bendraamžiais, tačiau tai vyksta gan netolygiai, mat vienos mokyklos vaikus priima, kitos vengia ir pan.
„Taigi siekiama įtraukties principus taikyti plačiau ir sudaryti kuo geresnes sąlygas įvairių gebėjimų ir ugdymosi poreikių turinčių vaikų įtraukčiai visose ugdymo įstaigose. Nuo 2024 m. rugsėjo, įsigaliojus Švietimo įstatymo pakeitimams, bendrojo ugdymo mokyklos ir darželiai privalės priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, jei jų tėvai, pasitarę su specialistais, nuspręs, kad lankyti tokią įstaigą jų vaikui yra geriausia. Vertinama, kad nuo 2024 m. rugsėjo į vieną bendrojo ugdymo mokyklą ateitų ne daugiau kaip po kelis naujus specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus“, – kalba I. Gaižiūnas.
Pašnekovas pažymi, kad išliks ir specialiosios mokyklos – jose paprastai ugdomi didelių ar labai didelių poreikių turintys vaikai. Tokios ugdymo įstaigos gali pasiūlyti ugdymą ir pagalbą mokiniui, taip pat ir medicininę, kokios dažniausiai negali teikti bendrojo ugdymo mokyklos. I. Gaižiūnas skaičiuoja, kad šiuo metu specialiosiose mokyklose ar specialiose klasėse mokosi apie 1,6 proc. visų šalies ugdymo įstaigas lankančių ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų.
„Kokioje mokykloje mokysis vaikas, konsultuodamiesi su specialistais, spręs tėvai. Jie neprivalės leisti specialių poreikių turintį vaiką į bendrojo ugdymo mokyklą. Čia labai svarbus vaidmuo teks savivaldybėms ir pedagoginės psichologinėms tarnyboms, kurios kartu su tėvais ieškos geriausių sprendimų. Kiekvienas vaikas unikalus, todėl kiekvienam vaikui bus ieškomas unikalus sprendimas“, – tikina I. Gaižiūnas.
Specialiųjų poreikių vaikai ir paaugliai dažnai mūsų visuomenėje yra atstumiami, ypač bendraamžių, net ir kai kurių suagusiųjų, kurie galvoja, kad su tokiais vaikais, paaugliais beprasmiška dirbti. Todėl juos integruoti į normalią socialią aplinką labai svarbu, nes tik tokiu atveju kiekvienas vaikas, paauglys laikui bėgant išmoks bendrauti, mokytis, leisti laiką su specialiųjų poreikių vaikais ir paaugliais. Nors sistema dar nėra tobula, noras vaikus integruoti yra sveikintinas ir reikalingas.