„Per agentūrą gavęs darbą, aštuonis mėnesius praleidau vištų pjaustymo linijoje. Kartą sugalvojome suskaičiuoti, kiek pro mūsų rankas praeina vištų ir paaiškėjo, kad per dieną vienam darbuotojui reikėdavo nupjauti 3600 vištų kojų ir jas padalyti per pusę. Žodžiu, darbas buvo tikrai nemielas“, - pirmuosius metus svetur prisimena Audrius.
Pasak DELFI pašnekovo, vietiniai sunkiai dirbti nenori. „Jei kas galvoja, kad sunkus darbas Lietuvoje, tegu važiuoja į Angliją. Jeigu tau anglas moka pinigus, turi už juos atidirbti“, - patyrė Audrius.
Gyvendamas Lietuvoje vyras dirbo spaudėju: „Su broliu baigėme mokslus. Kadangi tėtis irgi spaudėjas, padėjo mums įsidarbinti: brolis buvo spaudėjas, aš – padėjėjas, vėliau dirbau savarankiškai. Bet atėjo laikas permainoms: subyrėjo mano šeima, su tėvais gyventi nebesinorėjo, vienam nuomotis butą buvo brangu, be to norėjosi kažko naujo“.
Vilnietis užsiregistravo įdarbinimo Anglijoje agentūroje. Nemokėjo angliškai, tad kažin ko ir nesitikėjo.
„Gavau darbo pasiūlymą viščiukų fermoje, kur juos žudo ir pjausto. Ten iš tikro buvo žiaurus ir juodas darbas. Tas žudymas daugmaž automatizuotas, bet prižiūrėti vis viena reikia“, - pasakojo Audrius.
Darbą pradėdavo pusę šeštos ryte ir baigdavo apie puse dviejų dienos. Per tą laiką turėdavo po dvi 15 minučių pertraukėles.
„Tačiau sudėtingiausia, kad darbas vyksta šaldytuvo sąlygomis, temperatūra apie plius tris. Dirbi stovėdamas, nejudindamas kojų, tik rankomis. Nuolat šąla kojos“, - negali pamiršti Audrius.
- Nedarbo metu tikriausiai net nebenorėjote liestis prie vištienos?
Po pusantrų metu darbo fabrike paskambinau Londone dirbantiems pažįstamiems, kurie pasiūlė atvažiuoti ir apsigyventi pas juos, kad nereikėtų ieškoti būsto.
Pradėjau dirbti viešbučio-restorano „Nobu“ virtuvėje indų plovėju, bet darydavau ir daugiau darbų: kai reikėdavo, pavalydavau kokią koridoriaus sieną, dulkes, ką nors reikėdavo nunešt, parnešt. Žodžiu, darbas nebuvo sunkus.
Po trijų mėnesių išsikalbėjau su virtuvėje dirbusiu latviu ir jis pakvietė pabandyti padirbėti virtuvėje. Šefo anglo pasiklausiau, ar galiu, ir jis sutiko. Pora dienų dirbau už ačiū, mane stebėjo ir paskui pasiūlė ateiti padirbėti žemiausios grandies virėju. Tačiau darėme ne tik paprasčiausius darbus. Ryte ruošdavome jūros gėrybes, pjaustydavome daržoves. Tai nėra labai paprasta, nes, pvz., porą reikia supjaustyti plonyčiais siūliukais – reikalaudavo, kad būtų vos ne plauko plonumo.
- Kaip klostėsi jūsų karjera „Nobu“ restorane?
- Netrukus tapau pagrindiniu produktų paruošimo sekcijos šefu. Tvarka buvo labai griežta, jei tik kas – man moralus skaitydavo, nes „Nobu“ – tikrai labai aukšto lygio restoranas, beprotiškos patiekalų kainos, kurių paskanauti ateina Victoria Beckham ir kitos žvaigždės, todėl labai rūpinasi kokybe, viskas turi būti nepriekaištinga.
- Ir į tokio lygio restorano virtuvę taip paprastai galima patekti?
- Kai noro turi – taip. Ir darbštumo reikia, nes darbas tikrai nėra lengvas. Paprastai du žmonės skyriuje dirba ryte, du vakare, bet tenka ir vienam dirbti, net iki nakties.
Pamato, kad gali, tai ir krauna.
- O sumoka?
- Aš gaudavau 1350 svarų (5,3 tūkst. Lt) per mėnesį. Dirbdavau nuo 10 iki 17 val. arba nuo 15 val. iki pusiaunakčio, kol užsidaro restoranas. Per savaitę pora kartų reikėdavo dirbti nuo 10 val. iki nakties su 1,5-2 val. pertrauka.
Po pusantrų metų paprašiau aukštesnės pozicijos, kad galėčiau dirbti prie patiekalų ruošimo. Pažadėjo patenkinti prašymą, bet iš pradžių reikėjo apmokyti žmogų, kuris galėtų dirbti vietoje manęs.
Apmokiau žmogų, irgi lietuvį, kuris gerai dirbo, bet aukštesnės pozicijos man nedavė. Išėjau.
Kreipiausi į įdarbinimo agentūrą, tačiau jau į tokią, kur už darbo pasiūlymą moku nebe aš, o darbdavys: jei tinku, jis po trijų mėnesių už gerai parinktą darbuotoją agentūrai sumoka 3000 svarų (11, 9 tūkst. Lt).
Agentūros darbuotoja Sara man pasiūlė eiti dirbti į japonų, brazilų ir Peru maisto restoraną „Suši samba“. Pradėjau nuo tempuros – aliejuje kepto maisto su traškia tešlos plutele: visokių krevečių, daržovių, mažų kukurūzų, grybų, kalafiorų. Irgi sunkus darbas buvo – nuolat nusidegini rankas, nes taškosi aliejus. Reikia gerai pasiruošti, žiūrėti, kad neperkeptum to maisto, pagauti momentą, kad būtų iškepę, bet ne per daug.
Po pusantro mėnesio mane pervedė į kitokį maisto paruošimo skyrių, kur viskas kepama keptuvėse – sote. Per vidurį stovėdavo vienas geriausių restorano šefų ir gavęs čekį šaukdavo, ką kam daryti.
Dar po mėnesio mane perkėlė į grilio skyrių, kepti kitų virėjų paruoštų kepsnių.
- Patiko tame restorane?
-Taip. Visų pirma jis labai gražioje vietoje, pačioje Liverpulio stotyje, 38 aukšte. Vaizdas toks, kokio nepamatysi net iš garsiojo Londono apžvalgos rato.
- Tačiau ir čia neužsibuvote. Kodėl?
- Mane praspyrė. Bet ne dėl darbo, o dėl drausmės pažeidimo. Visuose restoranuose dirbom su lietuviu Karoliu. Tačiau kartą jis neturėjo įėjimo kortelės. Daviau jam savo, o tai – grubus saugos pažeidimas, už kurį bausmė – neįleidimas į pastatą.
Kolegos pasiūlė išeitį. Patarė neišgyventi ir naudotis pagrindiniu įėjimu. Šefo patarimu taip ir dariau, nes nebuvo kitos išeities.
Tačiau kaip tik tuo metu į restoraną iš Amerikos atvyko restorano savininkai ir pastebėjo, kad dalis darbuotojų naudojasi pagrindiniu liftu. Visus, kurie taip darė, liepė tuojau pat atleisti. Man pranešė, kad dirbu paskutinę savaitę. Bet tada jau man užvirė principai – susirinkau savo peilius ir tą pačią dieną išėjau.
- Šefai dirba su savais peiliais?
- Taip – peiliai yra tavo ir tu pats juos prižiūri, saugai. Dabar jau turiu neblogą šefo peilių kolekciją: vienas atvežtas iš Japonijos su japoniška mano vardo graviruote.
Virėjui peiliai yra šventa.
- Kiek geras šefas jų turi?
- Žiūrint, ką daro. Jei vien svogūnus pjaustai, ir vieno užteks. Bet žuviai reikia lankstaus. Jei stambūs kaulai, reikia japoniško, kaip kirvis. Pagrindinis – šefo peilis – turi būti ilgas ir aukštas.
Reikia ir specialaus akmens, kad galėtum peilius pasigaląsti. Sudrėkini akmenį ir skaičiuoji, kiek kartų vieną pusę galandai, kiek kitą. Toks savotiškas darbas.
- Bet jums patinka – apie tai kalbate ir akys dega.
- Taip. Tiek aš, tiek mano draugas Karolis darbe sėdėdavom valandų valandas, kartais net neimdavome laisvadienių. Vidutiniškai dirbdavom nuo 70 iki 80 valandų per savaitę, o dar prisidėdavo važiavimas į darbą ir atgal.
- Asmeniniam gyvenimui laiko likdavo, ar tik draugystei su peiliais?
Labai džiaugiuosi, kad turėsime vaikelį. Kaip tik trisdešimtmečiui norėjau sūnaus, nes dukrytę iš pirmos santuokos jau turiu. Lapkričio viduryje svajonė turėtų išsipildyti. Nors jei bus mergaitė – irgi gerai.
-Šeiminės aplinkybės pakoreguos ne tik gyvenimą, bet ir biudžetą?
- Reikės kito būsto, nes norėsis daugiau ramybės. Bandysime ieškoti įperkamos vieno kambario studijos, nes Londone nuomos kainos – didžiulės.
Dabar su draugais nuomojamės, Lietuvos standartais, 2,5 kambario ir vien už nuomą mokame 1100 svarų (4,3 tūkst. Lt) per mėnesį. Ši suma dalijama trims. Internetas su televizija kainuoja daugiau kaip 50 svarų (200 Lt), šiukšlių išvežimas ir namo priežiūra apie 120 svarų (476 Lt), dujos ir elektra per ketvirtį apie 400 svarų (1,6 tūkst. Lt). Gana daug išeina.
- Draugė augins vaikelį ir kurį laiką nedirbs. Ar Londone vienas galėsite išlaikyti šeimą?
- Manau, taip. Jei vienas žmogus dirba, gali išlaikyti šeimą – kukliai, bet gali. Aišku, žiūrint, ką dirba. Lietuvoje iš vienos algos pragyventi neįmanoma.
- Šiuo požiūriu Londone – geriau?
- Gal. Bet aš nebenoriu – jau visko atsikandęs. Mano dieduliai jau visai silpni, norisi namo. Iš pradžių, kai tik atvažiavau į Angliją, buvo įdomu, nors anglų kalbos nė kiek nemokėjau.
- O dabar?
- Susišneku. Išmokau savaime. Kai dirbau vištų fabrike, šalia stovėdavo tokia Linda – labai plepi moteris. Tai klausydavau ir mokydavausi. Bet pagrindinis šuolis buvo restorane.
Iš pradžių dėl kalbos nemokėjimo visi iš manęs juokėsi, stebėjosi, kaip mane iš viso priėmė – nieko, ką sakydavo, nesuprasdavau. O dabar suprantu ir kalbu.
Dabar dirbu gana neblogame prancūzų-marokiečių restorane. Japonų virtuvę daugmaž žinau, tad norėjosi išbandyti kažką naujo. Truputį jaudinausi dėl prancūziškos virtuvės, kuriai, galbūt, mano kvalifikacija per silpna, kad eičiau į aukščiausią lygį. O šis restoranas – pusiau prancūziškas. Geros darbo valandos, jame man iš karto davė aukštą poziciją, nors dar daug turiu išmokti.
Dabar dirbu 45 valandas per savaitę, pinigų truputį mažiau, bet daugiau laiko galėsiu praleisti namuose, su savo mergina ir vaikiuku, kai gims.
- Užsiminėte apie grįžimą į Lietuvą. Kodėl?
- Mano draugė irgi nelabai nori būti Londone – pervargsta, nes valandą reikia važiuoti metro, žmonių grūstys, plius oras – Anglijoje amžinas ruduo. Atvažiuoji į Lietuvą – kažkas nuostabaus.
Aš tris vasaras Lietuvoje nebuvau buvęs – atvažiuodavau žiemą arba rudenį. Tik išlipau iš lėktuvo – ir į kaimą, Dzūkiją: Marcinkonis, Darželius.
Mes trys broliai augome Vilniuje. Mama dirbo buhaltere, tėvas spaudėju, buvo gana sunku viename kambaryje, todėl vasarą išveždavo į kaimą – pas diedus. Todėl savęs vilniečiu nevadinu.
Nuvažiavę į kaimą pavasarį nusiaudavome batus, o apsiaudavome tik prieš mokyklą, rudenį. Daug vaikų, jaunimo būdavo, žaisdavom, prie pat upė. Turėdavom, ką veikti.
Mamos tėvai dar gyvi, o tėvo – tik mama likusi. Jau silpna, vėžį paturėjusi, todėl norisi daugiau pas ją pabūti.
- O ką norėtumėte Lietuvoje veikti?
- Labai ko nepasirinksi. Aišku, jei bus galimybė, eisiu dirbti į virtuvę arba atgal spaudėju. Nes ir spaudėjo darbą gana neblogai išmanau.
Jeigu pats atidaryčiau restoraną, norėčiau ruošti gerus patiekalus. Reiškia, reikėtų gerų produktų, o geri produktai kainuoja didelius pinigus. Jei Lietuvoje žmogui pasakysi: „Atiduok 150 litų už kepsnį“, sakys, kad gal kitus maitink tokiais kepsniais. O štai „Nobi“ restorane marinuota juodoji menkė miso padaže, kuri pagaminta iš 240 gramų filė, kainuoja 47 svarus (186 Lt). Ir tokia kaina vien už žuvies gabaliuką, be garnyro.
Kiti patiekalai irgi nepigūs: už 300 gramų jautienos kepsnį žmonės moka po 30 svarų (119 Lt). Kitoje vietoje – „Suši samboje“ už 120 gramus žalios mėsos, kurią smulkiai supjaustytą gabaliukais pats klientas kepasi ant įkaitinto akmens, moka 56 svarus (222 Lt).
Didmiesčiuose yra daugiau žmonių, todėl daugiau ir galinčių brangiai mokėti. Sunkiai gyvenančių, aišku, irgi yra. Bet Anglijoje, jei tik turi noro – dirbsi ir užsidirbsi.
Būtų ką Lietuvoje veikti – šiandien pat pasilikčiau, niekur nebeskrisčiau. Bet realybė tokia, kad reikia grįžti.
- Už kokią alga galėtumėt čia pragyventi?
- Turint butą, nemokant paskolų, užtektų 2000 litų.
- Kokiu receptu galėtumėte pasidalyti su DELFI skaitytojais?
- Man patinka višta apelsinų sultyse. Paprasta ir labai skanu.
Vištą įtrinu druska ir pipirais, dedu į folija išklotą skardą, ant vištos išspaudžiu du apelsinus ir apiberiu žiedais pjaustytu svogūnu bei tarkuotomis morkomis. Foliją užspaudžiu, kad viskas orkaitėje pašustų, o paskui prieš išimdamas nudengiu, kad patiekalas truputį pasigruzdintų.