Apie tai pokalbis su Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaite.
Kaip teisiškai apibrėžiamas sezoninis darbas?
Sezoninis darbas yra viena iš darbo sutarčių rūšių. Sezoninio darbo sutartis sudaroma sezoniniams darbams atlikti. Sezoniniais darbais vadinami darbai, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus, o tam tikrais periodais (sezonais), ne ilgesniais kaip 8 mėnesiai vienas po kito einančių dvylikos mėnesių laikotarpiu, ir yra įtraukti į sezoninių darbų sąrašą. Sezoninių darbų sąrašą, sezoninio darbo sutarties sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo, taip pat darbo ir poilsio laiko ir darbo apmokėjimo ypatumus, vadovaudamasi šiuo kodeksu, nustato Vyriausybė.
Sezoniniais darbais yra pripažįstami statybos, kelių statybos, žemės, žemėtvarkos, žemės ūkio, miškų ūkio, miškotvarkos, žvejybos, upių transporto, vandens telkinių, pakrančių, parkų, akvakultūros tvenkinių tvarkymo darbai, aptarnavimo darbai, susiję su poilsio namų, sanatorijų veikla, turizmu ir stovyklomis (kai jie veikia ne ištisus metus), taip pat darbai, susiję su sezoninį darbą dirbančių asmenų aptarnavimu, darbai, atliekami nešildomose patalpose (palapinėse) ir lauko sąlygomis (išskyrus kelių statybos darbus), žvejybos darbai ir darbai, susiję su žuvų perdirbimu, realizavimu bei veisimu. Darbo sutartis dėl sezoninio darbo su darbdaviu gali būti sudaroma tik 8 mėnesiams, keliems sezonams arba neterminuotai. Ši sutartis, pasibaigus terminui, gali būti pratęsta kitam sezonui, nenutraukiant darbo santykių.
Kaip įforminti tokio darbo pradžią?
Turi būti sudaryta rašytinė darbo sutartis. Sezoninio darbo sutartyje turi būti susitarta dėl esminių sutarties sąlygų, kurios, kilus ginčui, leistų efektyviai ir teisingai išspręsti ginčą. Būtinosios darbo sutarties sąlygos – sąlygos (darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė), dėl kurių susitarus laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta.
Jei planuojate dirbti sezoninį darbą, būtinai sudarykite sezoninio darbo sutartį, kurioje, be kitų būtinųjų darbo sutarties sąlygų, būtų nurodyta, kad esate priimtas dirbti sulygtą sezoninį darbą pagal atitinkamą profesiją, specialybę, kvalifikaciją, taip pat nurodytas sezoninio darbo sutarties terminas. Sutartyje termino nenurodžius arba netinkamai nustačius, laikoma, kad sudaryta neterminuota darbo sutartis. Tokioje sutartyje turi būti būtinai apibrėžta, kad darbas yra sezoninis, todėl reikėtų pasitikrinti, ar darbas yra įtrauktas į sezoninių darbų sąrašą.
Jei kviečiama į talką, prašoma padėti nuimti derlių, ar reikia pasirašyti darbo sutartį?
Talka yra kitokio pobūdžio veiksmas, pvz., jeigu kaimynai prašo padėtis nukasti bulves, – Darbo kodeksas tokio pobūdžio veiksmų nereglamentuoja. Derliui nuimti jau reikalinga sutartis, nes Darbo kodeksas įpareigoja susitarti raštu dėl esminių sutarties sąlygų.
Jeigu sezoninis darbas neįformintas sutartimi, ar tai jau būtų nelegalus darbas?
Užimtumo įstatymas apibrėžia, kas yra nelegalus darbas, ir atsakomybę už tai. Nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą, dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą nustatytos tvarkos.
Į ką atkreipti dėmesį, sudarant trumpalaikę darbo sutartį?
Reikalinga susitarti dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų. Kaip jau minėjau, sąlygos yra trys – ką reikės dirbti, kiek už tai mokės ir kur reikės dirbti. Šie trys dalykai turi būti aptarti kiek įmanoma aiškiau, kad kilusį ginčą nagrinėjantis subjektas suprastų, ką šalys susitarė, nes būna, kad šalys susitaria labai apibendrintai ir po to reikia aiškintis, ką kas turėjo galvoje.
Ar darbui pagal individualios veiklos pažymas ir verslo liudijimus galioja tie patys jau aptarti principai?
Laisvai samdomi darbuotojai dažniausiai renkasi tarp individualios veiklos pažymos arba verslo liudijimo. Tai jau ne Darbo kodekso reguliuojami, o civiliniai teisiniai santykiai. Individuali veikla pagal pažymą – viena populiariausių savarankiško darbo formų. Asmuo įregistruoja vykdomą veiklą savo gyvenamosios vietos teritorinėje Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (VMI) ir gali verstis pažymoje nurodyta veikla bei gauti pajamų per tęstinį laikotarpį. Pagal šią pažymą uždarbiauti gali kiekvienas, kadangi ji apima įvairiausias veiklos rūšis – nuo žemdirbystės iki kūrybinio sektoriaus. Jeigu nusprendėte vykdyti individualią veiklą pagal pažymą, pirmiausia reikėtų pateikti prašymą ne vėliau kaip veiklos vykdymo pradžios dieną. Tai ypač patogu, kadangi, kitaip nei verslo liudijimo atveju, teisingai užpildžius reikiamus duomenis, jau tą pačią dieną galima vykdyti norimą veiklą. Kartą gautos pažymos nereikia nuolat pratęsinėti. Tai paranku, jei dirbti savarankiškai planuojate ilgesnį laiką.
Nusprendus nutraukti vykdomą veiklą, reikėtų pateikti VMI prašymą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po veiklos nutraukimo dienos. Priklausomai nuo pajamų dydžio ir prekių įsigijimų iš Europos Sąjungos šalių bei paslaugų, kurių suteikimo vieta laikoma Lietuva, įsigijimo iš užsienio šalyse įsikūrusių asmenų (pvz., „Bolt“, „Booking“), gali atsirasti prievolė mokėti pridėtinės vertės mokestį (PVM – 21 %.).
Svarbu paminėti, kad individualių įmonių savininkai, mažųjų bendrijų nariai, ūkinių bendrijų tikrieji nariai, ūkininkai bei jų partneriai ir asmenys, vykdantys individualią veiklą, gali nemokėti socialinio draudimo įmokų vienus metus nuo pirmosios veiklos pradžios. Jeigu atitinkate sąlygas ir norite pasinaudoti šia lengvata, papildomai nieko daryti nereikia, tiesiog šios įmokos nėra priskaičiuojamos ir deklaravus pajamas jų sumokėti nereikalaujama.
Norintiems dirbti savarankiškai yra dar viena veiklos pažymėjimo galimybė – įsigyti verslo liudijimą. Tačiau, skirtingai nei individualios veiklos atveju, šiuo atveju reikia iš karto sumokėti fiksuoto dydžio pajamų mokestį. Taip pat pagal verslo liudijimą galima verstis tik tam tikromis verslo liudijimų klasifikatoriuje nurodytomis veiklos rūšimis. Norint gauti verslo liudijimą, reikėtų kreiptis į VMI jau minėtais trimis būdais: nuvyktus į VMI skyrių, paštu arba elektroniniu būdu per portalą. Verslo liudijimas gali būti išduotas pageidaujamam laikotarpiui. Pavyzdžiui, trumpiausiai gali būti išduodamas vienai dienai, o ilgiausiai – vieneriems metams.
Vis dėlto, norint vykdyti veiklą pagal verslo liudijimą, reikėtų tuo pasirūpinti iš anksto, nes pažyma išduodama ne vėliau kaip per 4 darbo dienas nuo dokumentų pateikimo dienos. Jei nusprendėte pratęsti verslo liudijimą, patvirtinimą turėtumėte gauti ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo prašymo pateikimo dienos. Pratęsimo prašymą turite spėti pateikti, kol verslo liudijimas dar galioja.
Nutraukti šią veiklą taip pat paprasta, kadangi, kaip ir individualios veiklos atveju, reikia pateikti prašymą VMI, o norint susigrąžinti mokestį − prašymą dėl pajamų mokesčio grąžinimo arba įskaitymo. Verslo liudijimas turi tam tikrus apribojimus, kuriuos būtina įsivertinti prieš pradedant veiklą. Pavyzdžiui, yra nurodoma, kad per metus galima gauti ne daugiau kaip 45 tūkst. eurų pajamų. Taip pat negalima teikti paslaugų įmonėms, kai veiklos sutampa. Vykdydamas individualią veiklą pagal pažymą ar pagal verslo liudijimą, turite mokėti: GPM, PSD mokesčius, VSD įmokas. Beje, turint tiek individualią veiklą, tiek verslo liudijimą, privalu sekti savo finansus ir vesti apskaitą.
Tokiais atvejais ginčo baigtis priklauso nuo įrodymų. Įrodymai yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Taigi, tokiu atveju asmeniui reikėtų surinkti ir pateikti ginčą nagrinėjančiam subjektui visus įrodymus, kurie galėtų patvirtinti, jog jis atliko darbą, bet už jį nebuvo atsiskaityta, pvz., SMS, susirašinėjimą el. paštu ir pan. Taip pat pateikti duomenis apie liudytojus, kurie galėtų paliudyti reikšmingas aplinkybes.
Dažniausiai darbdaviai vėluoja atsiskaityti. Kokiais atvejais gali padėti Darbo ginčų komisijos, o kada jau galima kreiptis į teismą?
Darbo ginčų komisija – privaloma ikiteisminio darbo ginčų nagrinėjimo institucija, sprendžianti individualius darbo ginčus dėl teisės bei kolektyvinius darbo ginčus dėl teisės. Individualus darbo ginčas dėl teisės yra nesutarimas tarp darbuotojo ar kitų darbo santykių dalyvių, iš vienos pusės, ir darbdavio, iš kitos pusės, kylantis sudarant, keičiant, vykdant ar nutraukiant darbo sutartį, taip pat dėl darbo teisės normų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo darbo santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio. Darbo ginčo šalimi laikomas ir buvęs darbdavys, taip pat asmuo, išreiškęs norą sudaryti darbo sutartį, kai su juo buvo atsisakyta ją sudaryti, taip pat asmenys, turintys teisę į darbuotojo darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.
Pavyzdžiui, ginčų gali kilti dėl neišmokėto darbo užmokesčio, atleidimo iš darbo teisėtumo, nušalinimo nuo darbo, neatlygintos materialinės žalos, nesuteiktų atostogų ir pan. Į darbo ginčų komisijas gali kreiptis tiek darbuotojas (ar darbuotojų grupė), tiek darbdavys, tiek profesinės sąjungos ar darbdavių organizacijos atstovai, jei jų teisės pažeidžiamos. Į darbo ginčų komisiją reikia kreiptis per 3 mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinota ar turėjo būti sužinota apie teisių pažeidimą. Darbo ginčų komisija privalo darbo ginčą išspręsti per vieną mėnesį nuo prašymo priėmimo. Atskirais atvejais šis terminas gali būti pratęstas dar vienam mėnesiui. Procedūra yra nemokama.
Darbo ginčų komisijų sprendimai yra privalomi šalims ir vykdytini pagal civilinio proceso taisykles. Tačiau, jei darbuotojas ar darbdavys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jis gali kreiptis į teismą, kur darbo ginčas bus nagrinėjamas iš naujo. Jeigu ginčų kilo vykdant individualią veiklą, dirbant pagal autorines sutartis, tai jau reikia kreiptis tiesiai į teismą.
Kokių pasekmių kyla darbdaviams, jei pasibaigus darbo santykiams vėluojama atsiskaityti, arba asmuo vykdo veiklą be individualios veiklos pažymėjimo, verslo liudijimo ir pan. Kas už tai gresia?
Darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio. Darbdaviui iškėlus bankroto bylą arba pradėjus bankroto procedūrą ne teismo tvarka, delspinigių skaičiavimas nutraukiamas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą arba nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos.
Darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš 6. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš 6.
Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui. Kada darbuotojas atleidžiamas neteisėtai – jam yra mokamas užmokestis už priverstinę pravaikštą, jeigu teismas pripažįsta, kad jis buvo atleistas neteisėtai, laikoma, kad visą tą laikotarpį darbuotojas dirbo, tačiau ne ilgiau nei metus.