Pinigai visiems! Nepriklausomai nuo pastangų
Universalių bazinių pajamų šalininkai laikosi nuostatos, kad tai puikus būdas išgelbėti žmoniją nuo skurdo technologinės kaitos metu. Tokia priemonė esą suteiks nepriklausomybę nuo darbo. Idėją, kad kiekvienam gyventojui reikėtų mokėti fiksuotą pinigų sumą, nepriklausomai nuo to, kiek jis uždirba ir ar apskritai dirba, galima aptikti Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ ir Lietuvos žaliųjų partijos programose. Tiesa, nėra aišku, ar žadamos tik diskusijos, ar siekiama realaus įgyvendinimo: „Su socialiniais partneriais sieksime aptarti ir įvertinti Universalių bazinių pajamų programos įgyvendinimą Lietuvoje, išmėginti jos taikymą“, – deklaruojama „žaliųjų“ programoje. Tuo metu „demokratai“ žada plėsti UBP taikymą, kad kiekvienas lietuvis turėtų „teisę į tinkamo dydžio pajamas“. Tačiau nei šios idėjos įgyvendinimui reikalingų lėšų, nei finansavimo šaltinio savo programoje jie neįvardija.
O paskaičiuoti, prieš svaidantis tokiu pažadu, verta. Jeigu visas valstybės išlaidas socialinei apsaugai padalytume po lygiai kiekvienam gyventojui, nepriklausomai nuo jo pajamų, ateinančiais metais galėtume išmokėti apie 290 eurų žmogui per mėnesį. Vargu, ar tokia suma būtų pakankama siekiant patenkinti „bazinius“ poreikius. Be to, nėra aišku, kaip Sodros biudžeto lėšos būtų papildomos ateityje. Įdomu, ar UBP siūlančios partijos tikrai sutiktų atsisakyti visų šiuo metu mokamų „neuniversalių“ išmokų, skiriamų pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms – senatvės ar neįgaliųjų pensijų.
Dar didesnė problema nesusijusi su finansais ir valstybės biudžeto galimybėmis. Darbas, visų pirma, yra atsakas į materialinę stoką. Darbe žmonės gauna daugiau negu tik pajamas – įgyja gebėjimų ir užmezga ryšius su kitais žmonėmis. UBP naikintų paskatas veikti, o tai turėtų pasekmių daugeliui, bet pirmiausia būtent tiems, kurie ir taip stokoja įgūdžių, kompetencijų ar pasitikėjimo savimi. Todėl reikėtų matyti ir kitą, distopinę šio siūlymo pusę – nuo valdžios priklausomą, socialiai izoliuotą žmogų.
Daugiau už mažiau
Dar viena dalies partijų programose aptinkama utopija – įstatymais sutrumpinti išdirbtų valandų skaičių, o atlyginimą išlaikyti tokį pat. Jos užuomazgas – „remti“ Europos Sąjungos institucijų pastangas sutrumpinti darbo savaitės laiką – aptinkame Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) programoje. „Demokratai“ taip pat žada įsitraukti į šias diskusijas europiniu lygiu ir priduria, kad jų „tolimos perspektyvos vizija“ yra savaitė, kurioje 4 dienos skiriamos darbui ir 1 – darbuotojo mokymuisi. Džiugina tai, kad programose kol kas žadamos tik diskusijos, o ne aktyvus šio siūlymo įgyvendinimas.
Siūlymas trumpinti darbo savaitę išlaikant tokį patį atlyginimą iš esmės reiškia, kad politikai nesibodi rinkėjams žadėti to, ko negali įgyvendinti: esą vien aktyviomis diskusijomis galima padidinti atlyginimus už tokią pačią sukuriamą vertę. Žinoma, kad kiekvienas iš mūsų, gavęs tokį pasiūlymą, mielai jį priimtume, tačiau jo įgyvendinimas jau tektų ne politikams, o diena iš dienos darbuotojų trūkumo problemą bandantiems išspręsti įmonių, ligoninių, poliklinikų bei mokyklų vadovams. Juo labiau, kad keturių dienų darbo savaitė galiotų ne tik mums, bet ir mūsų gydytojui, kirpėjui ar valstybės tarnautojui, kuriam ir taip nepavyksta prisiskambinti. Tai supratę, pasiūlymą permąstytume iškart.
Galiausiai, atlyginimas yra „uždirbamas“, o ne „gaunamas“. Siūlymo šalininkai mano, kad dėl trumpesnės savaitės sumažės stresas ir nuovargis, dėl to didės darbo efektyvumas. Jeigu iš tiesų tą patį darbą padaryti pavyksta per trumpesnį laiką – jokia valstybės intervencija čia nebūtina. Tačiau, jeigu paaiškėtų, kad darbų greičiau padaryti niekaip nepavyksta – trumpesnė darbo savaitė sumažins darbuotojų pasiūlą ir dar labiau padidins jų stygių, padaugės atvejų, kai dėl darbuotojų trūkumo žmonės darbe patiria stresą, plinta perdegimo sindromas. Dėl to, žinoma, kaltas visuomenės akyse liks darbdavys, negalėjęs užtikrinti tinkamesnių darbo sąlygų. Politikai čia bus niekuo dėti.
Suprasti savo pačių ribotumą
Žinoma, neįgyvendinami politikų pažadai neapsiriboja šiais siūlymais. Tačiau politiko branda reiškia gebėjimą atskirti tai, kokia apimtimi ir kam reikia padėti, o kada bandymas pasirūpinti veda prie „įkalinimo“ valdžios gniaužtuose. Supratus, kad ne visos rinkėjų problemos ir nepasitenkinimai turi būti adresuoti politikui, Seimo nariai galėtų nustoti amžinai pataikauti ir kurti lūkestį, jog jie turi galią išspręsti visas asmenines žmogui kylančias stokas. Toks gebėjimas leistų koncentruotis į tvarkos pačių politikų „darže“ užtikrinimą.
***
Lietuvos laisvosios rinkos institutas rinkimų knygos „Mandatas lyderystei“ pagrindu analizuoja, ką dešimtyje svarbiausių šalies ekonominę gerovę lemiančių sričių – teisėkūroje, investicinėje ir reguliavimo aplinkoje, mokesčių, darbo rinkos, pensijų, kainų, biudžeto, viešojo sektoriaus politikoje ir kt. – savo rinkimų programose siūlo politinės partijos. Šioje komentarų serijoje pateikia savo vertinimą.
