Šv. Jokūbo kelias prasideda Prancūzijoje ir tęsiasi per visą šiaurinę Ispanijos dalį iki Santjago de Compostela katedros, kurioje palaidotas apaštalas Jokūbas. Jo ilgis siekia beveik 800 km. Pirmieji šio kelio piligrimai aprašyti XI a. metraščiuose. Teigiama, kad tai vienas svarbiausių krikščionybės objektų Europoje. Esą šiame kelyje užkasta labai daug energetinių „lobių“, per kuriuos praėjęs žmogus juos įsisavina ir įgauna tokių savybių, kurių jam labiausiai trūko. DELFI pašnekovė, savo kelionę pradėjusi liepos 25 d., finišą pasiekė visai neseniai – rugpjūčio 22 d., taigi jos įspūdžiai – dar visai švieži.
– Kaip gimė tokia idėja?
– Maždaug prieš metus perskaičiau knygą, kurioje buvo paminėtas šis kelias. Iki tol nebuvau daug apie jį girdėjusi, bet knyga mane sudomino. Vėliau perskaičiau dar vieną knygą – „Valgyk. Melskis. Mylėk“, kurios herojė keliavo po įvairias vietas ieškodama savęs. Tai mane taip pat užkabino. Vėliau idėja pasimiršo, tačiau vis pakalbėdavome apie tai su sese ir galiausiai vėl prie jos grįžau. Aktyviai pradėjau ieškoti informacijos internete ir kuo daugiau skaičiau, tuo labiau norėjosi juo praeiti. Iš pradžių maniau, kad reikia labai daug ruoštis, bet paskui nusispjoviau ir nusprendžiau, kad tokiam dalykui daug neprisiruoši, reikia eiti ir patirti. Kelionę suplanavau praktiškai per du mėnesius.
– Kokie buvo lūkesčiai – ko tikėjotės iš šios kelionės?
– Turbūt labiausiai norėjau pabūti su savimi, pamąstyti, atsijungti nuo kasdienio gyvenimo ir pasaulio. Įsivaizdavau, kaip eisiu ir daug mąstysiu, bet realiai pirmas dvi savaites visos mintys sukosi ne apie gyvenimą, bet apie tai, ką mačiau aplink – kaip koją gerai pastatyti, kokie akmenys aplink. Vėliau sužinojau, kad taip būna ne man vienai. Kita vertus, Lietuvoje paliktas gyvenimas taip pasimiršo, tarsi jo nebūtų buvę.
– Kaip atrodydavo įprasta diena?
– Pirmas dvi savaites keldavausi apie šeštą ryto ir apie pusę šešių-septintą jau išeidavau. Taip daro didžioji dalis piligrimų. Mat kai tu miegi vienoje patalpoje su daug žmonių, kurių dalis keliasi anksti, natūraliai keliesi ir tu. Eidavau apie 5-6 valandas, tačiau su normaliais civilizaciniais pailsėjimais ir kavos pagėrimais. 11-12 val. jau būdavau įveikusi suplanuotą kelio atkarpą. Civilizacijos čia pakankamai daug, tikėjausi, kad bus mažiau. Praktiškai viskas priklauso nuo piniginės storio ir noro, galima taip komfortiškai eiti, kad net daiktų nešti nereikės. Egzistuoja visos turistinės paslaugos – tave išgelbėti ir nugabenti iš vienos poilsio vietos į kitą gali praktiškai kiekviename taške. Reklamos apie tai kabo vos ne ant kiekvieno medžio. Vietų apsistoti taip pat yra kas keletą kilometrų, tik vienas 17 km ruožas praktiškai tuščias.
Antroje kelionės pusėje pavirtau tingesniu piligrimu, kuris keliauti pradeda devintą ryto ir baigia apie ketvirtą-penktą. Nuėjus suplanuotą kelio ruožą prasideda tradicinė rutina – nusiprausi, išsiskalbi, paguli, eini pasivaikščioti. Jei didesnis miestas, pasivaikščiojimas užtrunka ilgiau, jei tai tik kaimelis, pereini jį per 10 min. Vakare gyvenimas verda vietiniuose bariukuose. Ar toks dykas laiko leidimas neprailgsta, priklauso nuo žmonių, kuriuos sutinki. Jeigu tau malonu su jais sėdėti visą dieną, tikrai nesinori niekur eiti. Įdomu, kad kelyje prismaigstyta raštelių, kuriuose kreipiamasi į tam tikrus žmones ir siūloma jiems kurioje nors vietoje susitikti. Mat iš karto žmonės neapsikeičia kontaktais tikėdamiesi, kad susitiks kelyje, tačiau dažnai jie tiesiog prasilenkia.
Daugiausiai per dieną esu nuėjusi 42 km, tačiau vidurkis būdavo 25-30 km. Tik iš pradžių kūnas labai pavargdavo, vėliau nuėjus 20 km dar nieko nesijausdavo. Silpniausia mano vieta buvo nugara. Nors mano kuprinė buvo pakankamai lengva, svėrė vos apie 7 kg, man ir tiek užteko.
– Kokie žmonės eina šiuo keliu ir kaip vyksta bendravimas?
– Iš pradžių man nesinorėjo daug bendrauti, tačiau kiek laiko žmogus gali nekalbėti? Pagaliau jei eini vakarienės į restoranėlį, tavęs niekas nesodina prie atskiro stalo. Visi žmonės – labai geranoriški, besidžiaugiantys gyvenimu, kelione. Nesutikau nė vieno pikto. Vyraujantis amžius – nuo 30 iki 50 metų, tačiau jauniausiai mergaitei iš Škotijos buvo 17 metų – ji atvažiavo čia viena, o vyriausias buvo 80-metis diedukas iš Australijos. 80 proc. piligrimų sudaro italai ir ispanai, nemažai sutikau ir australų. Jie pasakojo, kad pasižiūri filmą apie kelią ir užsidega idėja. Šiek tiek buvo britų, vokiečių, prancūzų, vienas kitas lenkas. Taip pat įdomu, kad buvo šiek tiek piligrimų iš katalikiškų azijietiškų šalių. Jie – vieni pamaldžiausių, paprastai dalyvauja mišiose. Žmonių iš Lietuvos nesutikau, nors man sakė, kad keliauja dar viena lietuvė.
Sutikti žmonės kelyje ir buvo didžiausia vertybė. Ten nebuvo tarp žmonių atstumo, kurį mes išlaikome kasdieniame gyvenime, tu galėjai iš bet kurio gauti pagalbą, apkabinimą, šypseną. Grįžus man taip pat norėjosi su kiekvienu apsikabinti, kiekvienas atrodė didžiausias draugas, bet greitai išgirdau, kad laikas nusileisti iš padebesių.Nesu iš tų, kurie puola atvirauti su pirmu sutiktuoju, bet šiame kelyje tarp žmonių vyrauja labai šilti santykiai: normalu pasakoti apie save, savo gyvenimą ar užduoti asmeninius klausimus. Šių pokalbių dėka gavau labai daug atsakymų į klausimus, kurie man rūpėjo prieš kelionę. Vertingiausias patarimas, kuriuo stengiuosi pasinaudoti: mąstyti ne galva, o daugiau širdimi.
– Kaip stipriai šis kelias susijęs su religiniais ritualais? Apskritai ar piligrimams svarbus religinis aspektas?
– Galimybių tam tikrai yra daug – daug vienuolynų, bažnyčių, kuriose vyksta specialios mišios piligrimams, suteikiami palaiminimai, bet labai religingų žmonių kelyje nėra daug. Aš pati taip pat tik kartais nueidavau į mišias, nes buvo įdomu: jos kitokios – šventiškesnės, su giesmėmis. Dažniausiai žmones į šį kelią atveda ne religiniai, bet vidiniai klausimai, sprendimų, kaip gyventi, ką daryti, paieškos, psichologinės problemos, meilės reikalai, kokios nors nelaimės, artimųjų praradimai. Kai kurie jau eina antrą, trečią kartą. Pavyzdžiui, buvo viena vokiečių pora, kuri prieš metus susipažino kelyje, susituokė ir vėl nusprendė kartu jį įveikti. Šis kelias iš tiesų traukia. Nesutikau nė vieno, kuris džiaugtųsi, kad pagaliau baigė ir gali vykti namo. Paprastai kelio pabaiga visada būna su ašaromis. Aš pati taip pat tą pačią akimirką pagalvojau, kad norėčiau eiti dar kartą.
– Kaip atrodo išsvajotoji kelio pabaiga?
Santjago miestas pradeda matytis likus maždaug penkiems kilometrams, lipant nuo kalno. Aš į miestą atėjau apie šeštą valandą vakaro, jis buvo sausakimšas. Pagrindinė minia paprastai tvenkiasi didelėje aikštėje prie bažnyčios, taip pat visada būna kelių šimtų žmonių eilė prie vadinamųjų kompostelų – pažymėjimų, kad įveikei kelią. Girdėjau, kad ispanai savo CV įsirašo, jeigu praėjo šį kelią. Dienos metu vyksta mišios piligrimams, dalinami palaiminimai, bet praėjus tą kelią, kaip aš skaičiau, pusė nuodėmių jau būna atleista. Vis dėlto daug dvasinės auros ten nesijaučia, ją užgožia turistiniai atributai. Daugybė suvenyrų parduotuvių, daugybė žmonių, ne tik piligrimų, bet ir paprastų turistų. Piligrimystės dvasia man labiau jautėsi kelio pradžioje, o pabaigoje labai daug popso. Kadangi gauti pažymėjimui užtenka praeiti paskutinį šimtą kilometrų, daugybė ispanų prisijungia tik šiai atkarpai. Joje gali pralenkti kokių šimto žmonių koloną, masiškai eina vaikai, net susidaro įspūdis, kad tai ekskursijos, tvyro didžiulis triukšmas, nes ispanai kalba labai garsiai... O štai kelio pradžioje keletą valandų gali nieko nesutikti.
Pačiame Santjage bent jau aš ypatingų pojūčių nepatyriau. Ten tiesiog smagu. Dar už 100 km yra vadinamasis „pasaulio kraštas“, miestelis Finisterra, esantis šalia Atlanto vandenyno pakrantės. Jį pasiekę piligrimai atlieka įvairius ritualus, pavyzdžiui, į vandenyną išmetami batai, sudeginami drabužiai. Tokiu būdu atsisveikinama su savo buvusiu gyvenimu ir skausmu. Aš jau neturėjau nei laiko, nei noro eiti dar 100 km.
– Kiek reikia turėti pinigų tokiai kelionei?
Yra paskaičiuota, kad vienas šio kelio kilometras atitinka vieną eurą, tačiau viskas priklauso nuo to, kiek sau leisi. Aš pati išleidau tūkstantį eurų, bet tikrai galima buvo sutaupyti. Pirmoje pusėje sau leisdavo mažiau, bet vėliau – tikrai daug. Nakvynės kainos svyruoja nuo nulio iki 10 eurų. Galima ir savo palapinėje nakvoti, bet naktys ten pakankamai šaltos, nėra nė 10 laipsnių. Be to, palapinę juk reikia neštis. Daliai žmonių tai nebuvo problema, jie ant savo pečių nešdavosi ir 15 kg ar dar daugiau, tačiau ne vienas pasakojo, kaip iki pusės teko nupilti šampūnų buteliukus. Keliaujant nesinori neštis nei papildomo maisto, nei drabužių, o ir poreikiai labai sumažėja. Pradedi suprasti, kad išgyvenimui tau reikia labai mažai.
Maisto kainų įvairovė taip pat labai didelė. Galima maisto pirkti parduotuvėje, galima maitintis užkandžiais, sumuštiniais, o galima valgyti kavinėje. Kažkokio ypatingo maisto man netrūko, gal tik buvau pasiilgusi mūsų lietuviškos juodos duonos. Tiesa, maždaug kelio viduryje buvo atsiradęs didžiulis poreikis saldumynams. Šiaip jų nemėgstu, todėl buvau nustebusi, kad nusipirkusi šokolado iškart suvalgiau visą plytelę. Vakare valgydavau su bendrakeleiviais, tačiau be devintos valandos vakaro vakarienė neprasidėdavo taip jau ten įprasta. Kavinės siūlo piligrimo meniu už 9-10 eurų, į kurį įeina pirmas ir antras patiekalai, vynas, duona, desertas, taigi galima tikrai gerai pavalgyti už visą dieną, nes tai ir yra vienintelis normalus valgymas.
– Ar buvo sunkių laikotarpių, krizių kelyje?
– Lyg ir ne. Neturėjau jokių rimtų problemų dėl sveikatos ir kojų, net būdavo gėda: pagrindinis susipažinimo klausimas ten – kiek turi pleistrų ant kojų, o aš neturėjau nė vieno. Tiesa, pusiaukelėje buvo atsiradęs rutinos nuobodulys. Mat kelio vidurys pakankamai nuobodus akims ir dalis žmonių šį ruožą įveikia autobusu, kadangi maždaug savaitę eini lyguma ir diena iš dienos – tas pats vaizdas. Beje, peizažas labai panašus į Lietuvą – javais užsėti laukai. Tačiau įveikus šį etapą prasideda kalnai ir vėl atsigauni. Taip pat labai graži kelio pradžia, kai leidžiamasi žemyn nuo kalnų.